Apie jaunąją aktorių bei režisierių kartą kalbiname režisierių, teatro pedagogą, Rusų dramos teatro vadovą Joną Vaitkų.
- Jaunųjų kūrėjų festivalyje „Tylos!“ baigiamuosius darbus parodys ir jūsų vadovaujamo kurso studentai. Kuo šie jauni, dar nepatyrę žmonės gali būti įdomūs daug mačiusiam žiūrovui?
- Žiūrovui turėtų būti įdomu, kas ateina, kas išaugs iš tų jaunų žmonių po penkerių metų. Jei žmogus seka teatro gyvenimą, jei neieško sukrėtimų arba įdomybių, o stebi save ir aplinką, procesus, kurie vyksta visuomenėje, tokiam žmogui, man atrodo, tai turėtų būti įdomu. Juk tie studentai yra kaip vaikai, mes matome, kaip iš neapsiplunksnavusio ančiuko jie tampa gulbėmis, kaip keičiasi.
- Apie ką jauni žmonės dabar kalba, kokie jie?
- Jie turi ir agresyvumo, ir įžūlumo, drąsos, savo galimybių pervertinimo, ir noro šokiruoti. Jie linkę konkuruoti. Kaip jaunas gaidukas skiauterę šiaušia ir nori įrodyti, kad turi savybių, kurios vertesnės už kito gaiduko savybes. Sykiu matyti, kaip žmonės įvaldo pasirinktą medžiagą, pažvelgia į save, į kūrybą, kaip suranda savo žiūrovą, kaip jį įtikina.
Čia įvyksta labai svarbūs dalykai – arba jaunas kūrėjas pajunta, kad čia yra jo kelias, kad jis turi tos sokratiško bendravimo prigimties ir noro daryti įtaką, arba ne. Savojo kelio pasirinkimas.
Diplominiai darbai ir yra atspirties taškas – arba jie užsikrečia ir pradeda rimtai domėtis savo profesija, vertinti savo technines galimybes, savo trūkumus ir privalumus, arba ne.
- Išleidote ne vieną aktorių grupę. Kaip keičiasi studentai?
- Anksčiau žmonės buvo daug uždaresni. Antra vertus, dabar žmonės persisotino – visur gali lėkti, viską žiūrėti, gali mėnesį čia pabūti, mėnesiui ten nuvažiuoti. Toks įspūdis, kad gavo popiergalį kažkur kažką palankęs ir jaučiasi toks apsišvietęs. Yra daug paviršutiniškumo. O kai žmogus pajunta, kad jau persisotino, supranta, jog lakstyti po visus tuos workshopus ne išeitis, jis ateina į tuštumą. Nes toks nesusikaupimas ir neįsigilinimas ištraukia tave į paviršių ir tu tampi vartotoju, kuris naudoja tam tikras galimybes, bet pats savęs neužpildo. Tampi žiūrovas, o ne savęs darytojas.
Jauni žmonės linkę pervertinti laisvo pasirinkimo galimybes. Gerai, jei žmogus jau susiformavęs, turintis savo pasaulėjautą, vertybes, tam tikrus tabu. Sunkus tas jų laikas. Ypač pirmieji metai po to, kai baigia aukštąją mokyklą, kai reikia susirasti savo kelią.
- Ar lengva tai padaryti?
- Manau, kad labai sunku. Sistemoje nėra judėjimo, teatruose nėra tolerancijos, atvirumo. Vaidinama, kad norima jauniems žmonėms padėti, bet iš tikrųjų tai tik žodžiai. Daugiausia neapykantos tarp senbuvių kyla būtent tada, kai į teatrą ateina naujų jaunų žmonių, ypač - daugiau jų. Teatras tampa prieglauda. Valstybė nesirūpina tais žmonėmis, kurie praranda kvalifikaciją, todėl jie ir turi sėdėti teatre, kad išgyventų.
Reikia įvesti kitokią sistemą: valstybė turi būti pasiruošusi suteikti socialines garantijas žmogui, kuris dėl kokių nors kūrybinių dalykų, dėl amžiaus ar sveikatos turi palikti teatrą, kad jis ne į gatvę būtų išmetamas.
Teatruose nėra judėjimo, jie neskelbia konkursų, nevyksta atrankos. Tam net nėra galimybių, mat samdomas aktorius yra visada brangesnis nei etatinis. Todėl teatre baisus sąstingis, tarp aktorių nėra žaižaravimo. Pripranta vieni prie kitų, tampa nebeįdomu dirbti, nebetobulėja, nėra tokio pojūčio, kad reikia ką nors nauja įvaldyti. Tada ir aktoriams nuobodu, ir žiūrovui nuobodu.
- Kiek pats priimate naujų žmonių į teatrą?
- Iš baigusiųjų priimu apie aštuonis žmones.
- Ar ateinantys jauni žmonės keičia teatro veidą?
- Teatro veido labai nepakeisi, bet pasirodymai keičiasi, niuansavimas, procesai, temos kinta. Teatras pradeda gyventi normalų, konkurencingą gyvenimą. Jauni žmonės ir teatro senbuviai turi sugyventi, jausti, kad yra reikalingi vieni kitiems. Jaunatvei reikalinga patirtis, senatvei reikia jaunatviškos energijos, smalsumo. Jie vienas kitą papildo.
- Koks teatras, jūsų akimis, bus po dvidešimties metų?
- Svarbiausia vis tiek bus aktorius, bet daugiau ne atlikėjas, o asmenybė. O jų ne tiek ir daug. Ir kuo toliau, tuo mažiau. Dabar daug atlikėjų, bet mažai kūrėjų. Yra profesijų, kurių atstovai negali būti ruošiami kaip kokioje technikos mokykloje. Kiekviena profesija turi tam tikrų rengimo ypatybių. Jeigu į tai neatsižvelgi, turi gamyklą. Prigamina ten tų žmogelių, negali išmesti, pasiūlyti eiti kitur dirbti, nes kitaip išformuos, valandų nebebus. Priimi 20, o lieka 8 – taip turėtų būti. Juk svarbiausia, kad jis išeitų tapęs individualybe, įdomia asmenybe.
- Ko trūksta, kad teatre atsirastų daugiau ryškių asmenybių?
- Trūksta teatro, kuriame vyktų procesas. Nėra kritikų, rimtai besidominčių, nes jie taip pat niekam nereikalingi, jie neturi kur spausdinti savo įžvalgų.
Net sovietmečiu, priespaudos metais, ir Klaipėdos, ir Šiaulių, ir Kauno teatruose kas nors vyko, buvo įdomu vieniems į kitus žiūrėti, stebėti.
O dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija neturi savo teatro. Juokinga kam pasakyti. Tas pats, jei chirurgus ruoštų nesudarydami jiems galimybės padirbėti operacinėje.
- Ar matote asmenybių tarp šiais metais baigiančių studentų?
- Yra yra.
- Gal galite paminėti?
- Neminėsiu. Tos asmenybės gali greitai palūžti, pavargti.
- Ar greitai pavargsta?
- Kai turi plūktis, kad kaip nors tave priimtų į kokį nors teatrą, kad tave kas pamatytų, o niekam neįdomu, tai greitai. O jei ir įdomu, tai teatrai neturi sąlygų priimti tų žmonių, jų išbandyti.
- Ar prisimenate savo debiutą?
- Tai buvo „Mūsų žaidimai“ Šiauliuose. Buvau surinkęs neprofesionalių aktorių studiją. O vėliau jau su profesionaliais aktoriais parodėme „Lopšinę“.
- Ko palinkėtumėte debiutuojančiam aktoriui, režisieriui? - Palinkėčiau neprarasti galvos, blaivaus požiūrio į save, nepulti į neviltį susidūrus su pirmaisiais sunkumais ir vis dėlto atsižvelgti į savo pojūtį. Jeigu jaučia, kad jam reikia tai daryti, tada nugalės viską.
O jei jis eina į sceną tik tam, kad taptų kažkokia žvaigždute, įdomiu klounu, kuriam jo paties siela nebeįdomi, jis taps žmogumi, kuris judina dėmesio nevertus dalykus. Teatras vis dėlto ne klounada, o žmogaus santykis su savimi, ne pokštas, o gyvenimas. Nugyventi gyvenimą ne taip paprasta.
