Birželio 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamame Vilniaus festivalio atidarymo koncerte publikos laukia efektingas Italijos šiuolaikinio šokio trupės „Aterballetto“ pasirodymas.
Lietuvos šokio gerbėjus trupė supažindins su vieno įdomiausių nūdienos choreografų M.Bigonzetti darbais „Come un respiro“ (pagal Georgo Friedricho Händelio muziką) ir „Rossini Cards“ (pagal G.Rossini muziką).
„Aterballetto“ Lietuvos publikai jau ne naujiena – prieš trylika metų trupė gastroliavo Vilniuje Lietuvos šokio informacijos centro kvietimu.
M.Bigonzetti mums netiesiogiai pažįstamas ir iš Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ – abu menininkai kūrė baleto koncepciją, M.Bigonzetti netgi turėjo jį statyti, bet dėl finansinių nesutarimų baletmeisteriu tapo kitas žmogus.
Pabrėžia jausmingumą
Balete „Rossini kortos“ šokėja ilgą duetą šoka pusnuogė. Paklaustas, ar kitaip nebuvo galima išreikšti to, ką norėjo, M.Bigonzetti aiškino: „Pusnuogė mergina man romantiška. Norėjau pabrėžti ne tiek seksualumą, kiek jausmingumą – G.Rossini muzika labai jausminga. Jo operose jaučiu moters kvapą.“
Ir kitose M.Bigonzetti kompozicijose herojai aprengti minimaliai.
„Man patinka kūnas, noriu jausti kūną be kostiumo. Būtent iš kūno gaunu energijos, įkvėpimo. Man atrodo, kad kūno spalva – geriausia, kokia tik gali būti. Noriu matyti kūną – prakaituotą, blizgantį, spindintį“, – apie savo prioritetus kalbėjo 54 metų italų choreografas.
Stiliaus ženklas – rankos
Dar viena M.Bigonzetti choreografijos ypatybė ta, kad jo kompozicijose daug dirbama rankomis. Ar jos jam svarbesnės negu kojos?
„Rankų darbas – mano stiliaus ženklas, – teigia M.Bigonzetti. – Rankos gali perteikti daugybę emocijų, ir mes, italai, bendraudami daug gestikuliuojame.“
Vienam argentiniečių šokėjui M.Bigonzetti yra sukūręs kompoziciją „Rankos“: jis stovėjo vietoje ir dirbo tik rankomis. Po kiek laiko šį numerį choreografas pritaikė savo trupės šokėjai.
„Tai buvo visai kitas paveikslas, bet irgi labai šauniai atrodė“, – džiaugėsi choreografas.
Meno niekas neriboja
M.Bigonzetti kompozicijų choreografinis piešinys visada sudėtingas: arba greitas virtuoziškas šokis su triukais, arba įmantrios kombinacijos lėtuose takiuose duetuose.
Paklaustas, ar ieško žmogaus kūno galimybių ribos, M.Bigonzetti tvirtino: „Visi choreografai jos ieško. Kai dirbi su aukšto lygio šokėjais, visuomet mąstai, ką čia dar tokio sugalvoti. Tai juk mūsų duona.“
Pavyzdžiui, jo baleto „Romeo ir Džuljeta“ herojai – baikeriai, nes meilė, choreografo nuomone, panaši į beprotišką ralį: „Tai nenutrūkstamos lenktynės be oro pagalvės sielai apsaugoti.“
Šiame balete artistams tenka ne tik šokti, bet ir lipti ant 10 metrų sienos. Choreografas visada daro kokius nors bandymus su šokėjais, antraip, anot jo, nuobodu.
„Tačiau taip elgtis galiu tiktai su savo trupės šokėjais, nes mano artistai tokie pat pamišėliai kaip aš“, – pridūrė M.Bigonzetti.
Ir vis dėlto, ar yra žmogaus galimybių riba?
M.Bigonzetti nemano, kad esama tokios problemos: „Mes juk kalbame apie meną, o jis neturi ribų. Tai kaip dailininkas, kuris vis tiek tapo, arba architektas, kuris vis tiek stato. Kaip žmogaus gyvenimas: jis visada tęsiasi.“
Herojai - tarsi iš F.Fellini filmų
"Aterballetto" - 1979 metais Emilijos-Romanijos regione, Emilijos Redžo mieste, įkurta trupė. Tai pirmoji Italijoje nepriklausoma nuo operos moderniojo baleto trupė. Jos pirmasis vadovas - Amedeo Amodio, neoklasikos šalininkas. Jis manė, kad geriausiai šį stilių įvaldę amerikiečių choreografai, todėl jų darbai pirmaisiais gyvavimo metais sudarė "Aterballetto" repertuaro pagrindą.
Dabar pagrindinis "Aterballetto" choreografas - M.Bigonzetti. Per Vilniaus festivalio atidarymą "Aterballetto" parodys dvi jo kompozicijas. Viena jų - "Come un respiro" - sukurta pagal G.F.Handelio muziką ir atspindi choreografo simpatijas senajai muzikai. "Choreografijos požiūriu baroko muzika mane traukia labiausiai, aš ją labai gerai jaučiu", - sako M.Bigonzetti, sukūręs kompozicijų pagal Johanno Sebastiano Bacho, Antonio Vivaldi, Henry Purcello, G.F.Handelio, Claudio Monteverdi kūrinius.
M.Bigonzetti baletuose daugybė originalių judesių kombinacijų ir metaforiškų siužetų. "Rossini kortos", kurias išvys Lietuvos publika, - abstrakcija, neturinti siužeto. Tai dramatiniai arba komiški šokio eskizai ir sykiu dinamiškas bei aiškus G.Rossini muzikos įvaizdinimas. Choreografui ir artistams, kaip teigia kritikai, pavyko perteikti ir šios muzikos ritmą, ir tempą, ir nuotaiką. G.Rossini muziką jie pateikia kaip pokštą ir yra teisūs - šio italų kompozitoriaus kūryba išties kupina pokštų ir linksmybių.
Besiužetis baletas "Rossini kortos" skyla į dvi dalis. Pirmojoje ant aukštų kėdžių prie ilgo šventinio stalo sėdintys artistai ritmiškai siūbuoja į muzikos taktą. Tempas vis didėja, aktoriai siūbuoja vis greičiau suteikdami scenai metaforišką tam tikro ritualo su lengvu beprotybės šešėliu prasmę. Antrosios dalies veiksmas plėtojamas ant specialios pakylos, primenančios meilės atnašavimo altorių, ant kurio herojai taria savo aistringus dialogus.
Besiužetiškumu ir itališkojo neorealizmo tipažais šis vaidinimas primena režisieriaus Federico Fellini filmus.
Vilniaus festivalio pradžios koncertas. Šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“ (Italija). Birželio 2 d. 19 val. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Bilietų kaina – 35–180 Lt.
Parengė Milda Augulytė
