„Nors Bernard'o Marie Koltèso „Roberto Zucco“ dar buvo statomas po Akademinio dramos teatro stogu, spektaklį jau kūrėme kaip iš dalies nepriklausomą projektą ir jis tapo OKT teatro pradžia. Martynas Budraitis spektaklį prodiusavo. Scenografiją kūrė šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, muziką - kūrė kompozitorius Gintaras Sodeika. Susibūrė žmonės, netrukus įkūrę OKT teatrą“, – teatro steigimą prisimena O. Koršunovas.
Visą gyvavimo laiką kolektyvas sugebėjo išlikti intensyviai kuriančiu repertuariniu teatru. Per 15 metų parengtos 32 premjeros. Vien Lietuvoje parodyta daugiau nei tūkstantis spektaklių, kuriuose apsilankė jau daugiau nei pusė milijono žiūrovų. OKT spektaklių kūrėjai apdovanoti 20 Auksinių scenos kryžių.
„Nevalstybiniam teatrui, atsiradusiam spontaniškai ir sąlygotam laiko bei socialinių pokyčių, penkiolika metų yra labai daug. Teatrui, kuris nebuvo dirbtinai nuleistas iš viršaus ir niekuomet nepretendavo tapti valstybine institucija, prisiimančia teatro vaidmenį. Juolab kad būdami nepriklausomi ir nedotuojami, visus 15 metų sugebėjome būti repertuariniu teatru. Niekada negyvenome nuo projekto iki projekto“, – teigia O.Koršunovas.
Svarbiausia – aktoriai
OKT teatro vardas paprastai siejamas su režisieriumi. Vis dėlto, pasak paties O.Koršunovo, šiame teatre svarbiausias aktorius.
„OKT išugdė daug aktorių. Arba, kitaip tariant, daug aktorių kūrė OKT teatro fenomeną. Kad ir koks konceptualus bei režisūrinis būtų, vis dėlto jo pagrindas yra aktorius. Tai ypač juntama pastarojoje trilogijoje „Hamletas“, „Dugne“, „Žuvėdra“. Čia iš tiesų matoma dėl tam tikros metodikos atsiradusi visiškai kitokia aktoriaus organika. Tai jau yra savotiška mokykla. Su šiais aktoriais susikalbame visiškai kitaip“, – per 15 metų susiformavusį naują aktoriaus tipą apibūdina teatro meno vadovas.
Toks režisieriaus požiūris buvo naujas ir patiems aktoriams.
„Ugnies veido“ pradžioje sėdėdami ant sofos, pirmą kartą atsidūrėme veidu į publiką. Jutau, kad plaukai tiesiog stojasi piestu iš baimės. Juk buvome įpratę ramiai kauptis spektakliui kur nors toli užkulisiuose. Sėdint ant sofos jaudulys būdavo nežmoniškas, o pasislėpti nebuvo kur. Dabar man jau nesunku pasitikti besirenkančius žiūrovus, tačiau tam reikėjo nemažai metų. Tai tarsi tramplinas į spektaklį. Tuo metu matau, kas pas mus ateina ir kam mes atsiveriame“, – pasakoja Rasa Samuolytė, OKT teatre dirbanti visus 15 metų, nuo pat įkūrimo išvakarėse pastatyto „Roberto Zucco“ bei pirmojo spektaklio „Shopping and Fucking“.
„Tikra laimė, kad Oskaras atvažiavo į Klaipėdą ir ėmėsi statyti Mariuso von Mayenburgo „Šaltą vaiką“. Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime. Repetuojant susidūrėme su visai kitu braižu, kita stilistika, kitokiais darbo metodais. Kiekviena akimirka buvo skirta kūrybai. Taisyklė, jog aktorius yra tik įrankis, išsitrynė ir tapo niekinė. Oskarui neįdomūs nekuriantys aktoriai“, – džiaugiasi aktorė Nelė Savičenko, sukūrusi ryškius vaidmenis pastarojoje režisieriaus trilogijoje.
„Pamenu, tiek dramaturgas Markas Ravenhillas, tiek režisierius Thomas Ostermejeris atvykę žiūrėjo mūsų „Vasarvidžio nakties sapną“. Po spektaklio abu klausė, kas tai per aktoriai. Jie buvo nustebę, kad žmonės gali taip pasiaukojamai dirbti. Beje, per tą spektaklį įvyko incidentas – vienas aktorių susižeidė koją, tačiau vaidino toliau, nors lentos ir grindys, švelniai tariant, buvo kruvinos“, – savotiškos OKT teatro aktorinės mokyklos pradžią prisimena O.Koršunovas.
Išlikti padėjo gastrolės užsienyje
OKT teatro sėkmei didelę įtaką padarė ir nuolatinės gastrolės užsienyje, intensyvumu nenusileidžiančios Lietuvoje rodomiems spektakliams. Per visą veiklos laiką teatras užsienyje gastroliavo daugiau kaip 200 kartų. Aplankyta daugiau kaip 100 tarptautinių festivalių, dalis jų – net po keletą kartų. Užsienyje parodyta daugiau kaip 800 spektaklių – beveik tiek pat, kiek Lietuvoje.
Per 15 veiklos metų OKT teatro spektaklius koprodiusavo garsūs Europos bei viso pasaulio festivaliai ir teatrai, tarp jų - ir pagrindinis Europos teatro festivalis Avinjone (Prancūzijoje).
Intensyvios gastrolės ir užsimezgę ryšiai tapo OKT teatro savasties esme, kurią vainikavo Naujosios teatro realybės prizas, skirtas už indėlį į Europos teatro raidą.
„Jeigu būtume likę vien lokalūs, nebūtume tokie, kokie esame šiandien. Užsienio gastrolės iš dalies formavo ir repertuarą“, – teigia O.Koršunovas, turėdamas omenyje per gastroles užsimezgusias pažintis su šiuolaikiniais dramaturgais bei spektaklius, atsiradusius bendradarbiaujant su garsiais festivaliais.
Užsienio gastrolės ne visuomet kelia džiugius prisiminimus. Aktoriams ir režisieriui iki šiol skaudu prisiminti nelemtą Avinjono festivalį, kurį turėjo atidaryti „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Festivalis, laikomas Kanų kino festivalio atitikmeniu teatre, kurio pagrindinėje scenoje OKT teatras pristatė šešis spektaklius, tą kartą buvo atšauktas dėl darbuotojų streiko.
„Niekada neužmiršiu Rasos ašarų, kurias pamačiau, kai sužinojome, kad festivalis neįvyks. Tuo metu spektaklis buvo pasiekęs pačią viršūnę. Tris kartus suvaidinome tuščiai 1000 vietų salei, tikėdamiesi, jog festivalis vis dėlto įvyks“, – festivalį vis prisimena O.Koršunovas.
„Sunku buvo patikėti, kad spektaklis gali neįvykti“, – prisimena R.Samuolytė.
OKT 15 metų festivalis irgi sulaikė užsienio kritikų bei prodiuserių dėmesio. Visi spektakliai buvo rodomi su vertimu į anglų kalbą.
Po spektaklių - susitikimai su žiūrovais
Per festivalį teatras neužmiršo ir žiūrovų - po spektaklių publika aktyviai dalyvavo susitikimuose su aktoriais bei režisieriumi, kuriuos vedė žinomi šalies kultūros veikėjai.
„OKT spektakliai nebuvo tik eksperimentai ir laboratorijos – jie visuomet turėjo adresatą. Mes visuomet buvome jautrūs žiūrovui. Publika įnešė ženklų įnašą kuriant mūsų teatrą. Po spektaklio visuomet laukdavome jų reakcijos. Stebėdavome, kaip jie reaguoja, ir aptardami spektaklį klausdavome, kodėl šį kartą reagavo būtent taip“, – publikos svarbą pabrėžia O.Koršunovas.
Iš karto po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ žiūrovų laukė susitikimas su aktoriais bei režisieriumi, kurį vedė spektaklio kūrybiniame procese dalyvavęs filosofas Leonidas Donskis. Po „Hamleto“ susitikimui vadovavo filosofas Kristupas Sabolius, dalyvavęs kuriant jau neberodomą spektaklį „Oidipas karalius“. Poetė Dovilė Zelčiūtė, šiuo metu kaip tik rengianti knygą apie režisierių O.Koršunovą, bendravo su spektaklio „Miranda“ aktoriais. Susitikimų ciklą užbaigė teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės vedamas pokalbis su „Dugne“ kūrėjais. „Yra žiūrovų, kurie iš principo nemėgsta OKT teatro. Įdomu tai, jog atėjus naujai premjerai tokie žiūrovai dar kartą eina tam, kad pasitikrintų. Kiekviena premjera juos masina. Tokia publika labai prisidėjo prie OKT teatro garsinimo, nors visą laiką atkakliai jį neigė. Neigti galima tik reiškinį, kuris iš tiesų yra. Šis teatras yra reiškinys“, – įsitikinęs aktorius Vaidotas Martinaitis, režisieriaus O.Koršunovo bendrakursis, lydintis jį nuo pirmųjų spektaklių.
„Pamenu, į „Hamleto“ premjerą rinkosi labai įvairi publika: ir jaunimas, ir kostiumuoti verslininkai, ir politikai, ir vienuoliai. Įvairiausi žmonės. Vienintelis kriterijus buvo demokratiška OKT teatro dvasia“, – publikos įvairove džiaugiasi O.Koršunovas.
Sėkmę lėmė nuolatinis ieškojimas
„Mus nuolatos lydėjo išgyvenimo klausimas. Nors negauname nuolatinės valstybės dotacijos, dėl to mūsų apsukos nėra mažesnės. Taip ir neturėjome savo patalpų – visada sales nuomodavome. Gavome šią nedidelę repeticijų salę, tad turime savo laboratorinį teatrą, kuriame rodome „Dugne“, „Žuvėdrą“, „Paskutinę Krepo juostą“ bei kitus eksperimentuojant atsiradusius spektaklius. Niekada nebuvome garantuoti dėl rytdienos. Norėdami išgyventi, turėjome nuolatos kurti. Tad tie 15 metų buvo kovos, laimėtos aktorių talentu ir pasiaukojimu, laikas“, – pasakoja O.Koršunovas.
„Galima atpažinti tam tikrą OKT teatro braižą, tačiau yra tiek skirtingų jo krypčių. Po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ visiems kilo klausimas, kas gali būti toliau. OKT įdomus tuo, kad visada leisdavosi į nežinomybę.
Po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ išdrįsti atsisėsti prieš veidrodį „Hamlete“ ir paklausti savęs, kas tu esi, o tada leistis į visišką laboratoriją „Dugne“ ar „Žuvėdroje“, kur lieka tik aktorius ir mintis. Dabar, praėjus 15 metų, visiems vėl įdomu, kas bus toliau. Manau, bus dar kitas etapas. Tokio nuolatinė kaita yra šio teatro gyvybės šaltinis. Tai nėra lengvas, tačiau įdomus gyvenimas“, – naują etapą teatro kūrybinėje veikloje nujaučia užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė, kartu su OKT esanti jau 14 metų.
Pasibaigus festivaliui OKT / Vilniaus miesto teatras pirmą kartą išveža į užsienį „Žuvėdrą“. Jau gegužės 27, 28 d. spektaklis bus rodomas tarptautiniame „Kontakt“ festivalyje Torūnėje, Lenkijoje.
