Birželio 2 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamame Vilniaus festivalio atidarymo koncerte italų trupė „Aterballetto“ supažindins mūsų šalies publiką su vieno įdomiausių nūdienos choreografų Mauro Bigonzetti darbais „Come un respiro“ (pagal Georgo Friedricho Händelio muziką) ir „Rossini Cards“ (pagal Gioachino Rossini muziką), rašo „Lietuvos rytas“.
M.Bigonzetti mums netiesiogiai pažįstamas ir iš Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ – abu šie menininkai kūrė baleto koncepciją, siužetą, M.Bigonzetti netgi turėjo jį statyti, bet dėl finansinių nesutarimų baletmeisteriu tapo kitas žmogus.
Temperamentingojo 54 metų M.Bigonzetti kompozicijos alsuoja aistra. Kai choreografas imasi temos, kuri jį ypač jaudina, jis tampa tikru liūtu.
O kokios temos gali jaudinti menininką? Pirmiausia – meilė. Šokio kritikų teigimu, sukurti tokius meilės duetus kaip M.Bigonzetti geba retas šiuolaikinis choreografas.
– Kas yra jūsų atspirties taškas kuriant baleto spektaklį?
– Žmonės, su kuriais dirbu. Man tai svarbiausias įkvėpimo šaltinis. Gali būti kokia nors tema, dramaturginė idėja, bet kūrybinę kryptį man duoda šokėjų asmenybė, dvasia, charakteris.
Šokėjas gali būti išėjęs puikiausią mokyklą, fantastiškai ištobulinęs techniką, bet jei jis be ekspresijos, be charakterio, neturi tam tikro magnetizmo, su juo dirbti neįdomu.
Man reikia suprasti žmogų, su kuriuo dirbu. Mane įkvepia žmogaus kūnas. Po to pradeda veikti kiti mechanizmai: tema, idėja, muzika, istorija. Bet vien istorija manęs niekada neįkvepia. Istorija, kuri glūdi kūnuose, – visai kas kita.
– Balete „Rossini Cards“, kuris bus parodytas Vilniuje, šokėja ilgą duetą šoką iki pusės apsinuoginusi. Ar kitaip nebuvo galima?
– Kompozitoriui G.Rossini buvo svarbūs trys dalykai: maistas, muzika ir moterys. Ir pirmiausia – moters seksualumas. Pusnuogė mergina man romantiška. Aš norėjau pabrėžti ne tiek seksualumą, kiek jausmingumą – G.Rossini muzika labai jausminga. Jo operose jaučiu moters kvapą.
– Kitame savo balete „Romeo ir Džuljeta“ jūs verčiate šokėjus lipti ant 10 metrų sienos. Kam tokie ekstremalūs dalykai?
– Aš visada darau kokius nors bandymus su šokėjais, antraip būtų nuobodu. Tačiau taip elgtis galiu tik su savo trupės šokėjais, nes mano artistai tokie pat pamišėliai kaip aš.
– Beveik visi recenzentai pabrėžia, kad jūsų baletuose labai svarbu šviesa.
– Šito nežinau, nes recenzijų neskaitau. Tačiau šviesa man iš tikrųjų labai svarbi. Žmogaus kūnas jau savaime skleidžia šviesą – kitokią nei šviesos prietaisai. Teatro šviesa turi neužgožti tos savaiminės kūno šviesos, neužteršti kūno grožio.
Man patinka pertvarkyti scenos erdvę, ją skaidyti, plėsti, beveik kinematografiškai fokusuoti. Manau, kad šviesos užduotis kur kas didesnė ir įdomesnė nei vien apšviesti – tarsi spragtelėti jungtuku. Todėl aš nuolat bendradarbiauju su apšvietimo dailininku Carlo Cerri.
– Pirmenybę teikiate abstraktiems ar siužetiniams baletams?
– Man šokis niekada nebūna siužetiškas. Man svarbu tai, ką išreiškia kūnai, o ne istorijos.
Pavyzdžiui, „Žizel“ arba „Gulbių ežeras“ – idealūs klasikiniai baletai, kuriuos tiesiog dievinu. Bet kai juos žiūriu, niekada nesusitelkiu į siužetą – greičiau į šokėjų asmeninę istoriją.
Baleto dramaturgija mane nelabai domina, patogiau jaučiuosi kurdamas šokį apie šokį.
Pavyzdžiui, mano balete „Romeo ir Džuljeta“ pjesės siužeto kaip ir nėra. Nėra nei tėvo Lorenco, nei Tebaldo, nei ponios Kapuleti, nei Merkucijaus – tik dešimt Romeo ir dešimt Džuljetų. Juk kūrinys taip ir pavadintas!
Užtat balete yra gyvenimas, pamišimas, fizinis susidūrimas, neapykanta, mirtis, meilė. O tai ir yra „Romeo ir Džuljeta“.
Mano herojai – baikeriai, nes meilė panaši į beprotišką ralį: tai nenutrūkstamos lenktynės be oro pagalvės sielai apsaugoti.
Baletai – skirtingi
Kompozicijos „Come un respiro“ (išvertus iš italų k. „Kaip atokvėpis“) pavadinimas netiesiogiai sietinas su galantiškos barokinės muzikos vėriniu – šokių ištraukose iš G.F.Händelio klavyrinių siuitų mainosi svajingų alemandų, poetiškų sarabandų, nuotaikingų žigų ar kurančių skambesys, kuris papildo 14 šokėjų kuriamą kamerišką ir intymią šokio judesio istoriją.
Šokio spektaklis „Rossini Cards„pagal G.Rossini muziką balansuoja ties erotikos, tuštybės ir ironijos riba – ko gero, G.Rossini muziką galima perteikti pasitelkus ir tokias asociacijas.
Šokio divertismentą sudaro ir jaudinantis meilės duetas, ir elegantiškas balerinos solo, ir klasikinio baleto šokėjų duetas. Originaliai įsiterpia puotą perfrazuojanti scena, o pabaigoje kyla tikras dioniziškas šėlsmas skambant operos „Šarka vagilė“ uvertiūrai.
Šis šmaikštus šokio spektaklis tarsi priešpriešinamas pakiliai ir dvasingai choreografinei kompozicijai pagal G.F.Händelio muziką.
Vilniaus festivalio atidarymas. Italijos šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“. Birželio 2 d. 19 val. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
Parengė Milda Augulytė
