Kompozitorius G. Sodeika: „Muzikoje turi būti muzikos“

Užsakymai lietuvių kompozitoriams - viena seniausių Vilniaus festivalio tradicijų. Šiemet ji tęsiama po kelerių metų pertraukos.

Festivaliui sukurtą G.Sodeikos Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nacionalinėje filharmonijojeatliks pianistė Gryta Tatorytė su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Premjeros išvakarėse pakalbinome kompozitorių G.Sodeiką.

- Esate žinomas teatro kompozitorius, įvairių eksperimentinių projektų autorius. Kaip jautėtės rašydamas kūrinį akademiniam festivaliui, solidžiai jo publikai?

- Koncertą rašiau ne dėl užsakymo. Pradėjau jį kurti dar prieš porą metų savo sūnui pianistui, fantazuodamas, kad jis galėtų atlikti kūrinį per baigiamuosius egzaminus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

Festivalio pasiūlymas pristatyti kūrinį atsirado pakeliui, rengėjams susidomėjus darbu. Taigi jaučiausi laisvas jį rašydamas.

O Filharmonijoje gali skambėti pati įvairiausia muzika, jei ji kokybiškai sukurta. Jei kompozitorius kelia sau aukštus reikalavimus, publika gali būti rami.

Manau, komponuoti sūnui - dar didesnis iššūkis negu rašyti solidaus festivalio publikai. Mano siekiamas idealas buvo suprantama, priimtina įvairaus amžiaus klausytojams muzika. Noriu, kad kūrinys gyventų.

- Kadangi didžiąją kūrybos kelio dalį praleidau teatre, gerai žinau, kam ir kokio teatro reikia publikai, o grynoji koncertinė muzika - taip pat savotiškas teatras.

Puiku, jei kompozitoriui pavyksta savo muzika užvaldyti klausytojų vaizduotę, įkvėpti vizijas.

Sukurti ko nors įtaigaus neįmanoma, jei nežinai, kuo kvėpuoja visuomenė, kas vyksta aplinkui - meno galerijose, kino, dramos teatruose.

Aš stengiuosi nepraleisti  parodų atidarymų, kino ir muzikos festivalių. Seku, kas skamba muzikos scenose, kaip kas komponuoja, kokios jaunimo klubinės muzikos tendencijos - ten būna įdomių dalykų.

Visa tai maitina vaizduotę, padeda kūryboje užmegzti kontaktą su publika.

- Sunku būtų, jei nežinotum, ko nori. Jei turi idėją, su kuria guliesi ir keliesi, kuri sapnuojasi, visur tave lydi, nenori skirtis su ja kaip su mylima haliucinacija.

Esu parašęs nemažai grynosios muzikos, tik jos nepopuliarinau. Mūsų laikais, jei niekam nepasakai apie nuveiktą darbą, esi jo lyg ir nepadaręs, o jei apsiskelbi prieš darydamas, gali jo net nepradėt -- jis suvokiamas kaip jau padarytas.

Esu praėjusio tūkstantmečio žmogus: geriau eikvoju laiką naujam kūriniui, užuot rėkęs apie jau parašytus.

- Tačiau savo kūryba visada buvote modernus. Iš kur tas eksperimentų pomėgis?

- Nuo vaikystės pats susikurdavau tai, ko negalėjau turėti. Pavyzdžiui, mokykloje nugvelbiau kelis būgnus iš pionierių kambario, kad galėčiau būgnyti roko grupėje.

Tais laikais septintokams gauti instrumentų buvo nerealu, todėl pasigaminau būgnų rinkinį, po to ir elektrinę gitarą. Patys kurdavome dainas - viską darėme patys.

Muzikos pradėjau mokytis tik aštuntoje klasėje, staiga pajutęs nenumaldomą norą tapti kompozitoriumi. Susiradau fortepijono mokytoją - grodavau po dešimt valandų per dieną ir įstojau į chorinį dirigavimą Vilniaus konservatorijoje, o ją baigęs - į kompoziciją LMTA. Šiandien tokį proveržį būtų sunku įsivaizduoti - muzikos specialybėsjaunimui nėra tokios patrauklios ir egzotiškos kaip anuomet. 

Nuo tų laikų nesiskiriu su fortepijonu - mėgstu groti, improvizuoti ar tiesiog klausytis jo garsų. Visos mano šeimos gyvenimas yra neatsiejamas nuo muzikos ir teatro.

- Kaip jums pavyksta derinti kūrybą su valdininko darbu?

- Šiemet sukako dešimt metų, kai esu valstybės tarnautojas. Toks amplua kūrėjui ne į naudą - kritikai ir kolegos galiausiai ima jį sieti su biurokratais, o ne su menininkais.

Tačiau nuo kūrybos niekada nebuvau atitrūkęs - tikrai aistrai laiko rasti nesunku. Pastaruosius dvejus metus esu produktyvus kaip niekada.

- Tapęs Jono Meko vizualiųjų menų centro direktoriumi tarsi grįžote į kūrybos kelio pradžią.

- Laiko spiralė apsisuko. Kadaise rengiau hepeningų festivalius, kūriau akcijas - plaukiau prieš srovę įrodinėdamas, kad menas gali būti visoks, net ir neturintis tradicinio meno požymių.

Tai darė įtaką ir mano muzikai - kūriniuose atsirado pokšto, žaidimo, provokacijos elementų, būdingų „Fluxus“ estetikai.

Tačiau šiandien man rūpi kitkas - noriu polemizuoti su tuomečiu Sodeika: muzikoje turi būti muzikos.

G.Sodeika Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė prof. J.Juzeliūno kompozicijos klasę.

Visą G.Sodeikos kūrybą galima suskirstyti į tris grupes: netradicinius kūrinius (hepeningai, garsinės instaliacijos, instrumentinio teatro darbai), muziką dramos teatro spektakliams bei grynosios muzikos kompozicijas.

Menininkas yra surengęs tris hepeningų festivalius, kuria „garso dizainą“ netradicinei aplinkai bei vaizduojamojo meno pristatymams. Jis buvo dailininkų grupės „Žalias lapas“ narys ir parodų dalyvis.

Nuo 1990 m. G.Sodeika dirba su režisieriumi O.Koršunovu, sukūrė muziką beveik visiems šio režisieriaus spektakliams. Jis parašė ir kamerinių instrumentinių, vokalinių, chorinių, simfoninių kūrinių.

G.Sodeikos muzika skambėjo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje.

Kūrėjas apdovanotas „Kristoforu“ (1998 m.) bei Auksiniu scenos kryžiumi (2006 m.) kaip geriausias sezono teatro kompozitorius.

1999-2003 m. G.Sodeika vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai, 2000-2006 m. - Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai, 2003-2008 m. buvo Lietuvos kultūros viceministras, vėliau dirbo Vilniaus mero patarėju kultūrai. Šiuo metu yra J.Meko vizualiųjų menų centro direktorius.