– Kaip rengiatės Vilniaus projektui? – paklausiau atvykusio į Lietuvą režisieriaus.
– Pirmiausia ieškome tinkamų pagal dramaturgiją miesto vietų ir kelio, kuriuo jas visas būtų galima apkeliauti. Atlieku tyrimą kartu su vietiniais prodiuseriais.
Iš pradžių bendraujame internetu, keičiamės informacija, tikriname atstumus žemėlapiuose, po to 4–5 dienoms į miestą atvykstu pats.
Kiekviename mieste pritaikome projektą iš naujo.
Nekinta tik pagrindinė idėja, o jos įgyvendinimo variacijų yra daug.
– Keliaujanti po miestą grupė gaus ausines. Ką ji girdės, be lydinčio balso?
– Šį kūrinį pavadinčiau 3D audiospektakliu. Jis kuriamas konkrečiai vietai. Tai gali būti muzika, susijusi su vieta, arba originalus jos įrašas. Skirtingi garsai, ritmas – viskas bus susiję su erdve, kurioje judės grupė, nuo jos priklausys.
– Tie 50 žmonių – spektaklio stebėtojai ar dalyviai?
– Keblu apibūdinti, kas jie – aktoriai, žiūrovai. Ir viena, ir kita – be jų spektaklis nebūtų įmanomas.
Balsas projekte kreipiasi į kiekvieną kaip į grupės narį. Žinoma, ne visiems patinka būti grupėje – ypač teatralams svarbus individualumas.
Šis „Rimini Protokoll“ spektaklis primena 3D kompiuterinį žaidimą, kuriame galima rinktis, ką daryti. Jeigu kas nors nenori dalyvauti žaidime, gali iš jo pasitraukti.
Grupės dalyviai, ko gero, net nesuartėja. Jie tarpusavyje bendrauti negali – visą laiką yra su ausinėmis.
Stipriausias potyris, apie kurį mums pasakojo dalyvavę šiame spektaklyje, yra pripratimas prie vadovaujančio balso. Tarkime, po spektaklio priėję sankryžą grupės nariai vis dar laukia signalo, ar jau galima ją kirsti.
Svarbu suprasti, kad tai ne ekskursija.
Jos metu mes nekalbame apie istoriją ir panašius dalykus. Mes apibūdiname erdvę. Tai panašu į GPS sistemą. Skirtumas tarp GPS ir mūsų spektaklio vadovaujančio balso yra tas, kad bandome priartėti prie žmogaus.
– Kokiuose miestuose jau lankėtės?
– Nuo premjeros praėjusiais metais Berlyne projektą jau rengėme 8–10 miestų Vokietijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Indijoje, Rusijoje.
– Kuris pasirodymas buvo sėkmingiausias?
– Įdomiausia buvo Indijoje, Bangalore.
Tai ne turistinis miestas – labiau pramoninis. Ten niekam nerūpi pastatų išvaizda ar erdvių jaukumas – namai, transportas ten atsiranda dėl to, kad jų reikia.
Todėl reakcija buvo audringa. Pirmiausia dėl to, kad tenykščiai žmonės nepratę prie tokių spektaklių.
Antra, projekto dalyviai sakė jautęsi taip, lyg jiems kas nors būtų grąžinęs jų pačių miestą, pavertęs jį kažkuo svarbesniu, negu jis buvo.
Menas padėjo jiems atgauti miestą.
– Tokios reakcijos ir tikėjotės kurdami spektaklį?
– Ne. Tiesą sakant, nieko panašaus nesitikėjome. Mus domino pati tema: vaikščiojimas klausantis vedančio balso.
GPS yra geriausias pavyzdys. Juk dėl šio išradimo žmonės yra ir nuo tiltų nuvažiavę.
Galbūt Vilniuje tai nėra įprasta, bet, pavyzdžiui, Sankt Peterburge metro visada skamba garsus balsas. Jis primena, kad reikia saugoti savo daiktus, saugotis atlekiančio vagono, kokia bus kita stotelė.
Ausinės ir jose kalbantis balsas nėra naujiena. Spektaklis – mūsų reakcija į tai, kas jau egzistuoja. Kartu tai tam tikra fikcija – tas balso priartėjimas prie tavęs asmeniškai.
Nemažai juokingų situacijų buvo po to, kai pasirodė filmas „Ji“. Kai kam nors papasakoju apie spektaklį, kartais išgirstu: „Čia juk kaip tame filme!“ Na, taip, bet, po velnių, mes pirmi sugalvojome!
Žinoma, įdomu, kad tarp filmo ir spektaklio iš tiesų yra sąlyčio taškų. Tai momentai, kai programa parenka tavo mėgstamiausią dainą, nes nori tave pralinksminti, ar paprašo, kad jai aprodytum savo aplinką.
Atrodo, kad mes visi nujaučiame, kokia linkme plėtojamos išmaniosios technologijos.
– Kaip sekasi planuoti kelią Vilniuje?
– Kol kas yra kelios bėdos. Miestas pasirodė gerokai didesnis, negu maniau. Kai kas yra toliau, negu tikėjausi. Kelias kol kas yra per ilgas, taigi ieškome kitokių galimybių.
Be to, čia nėra metro, kurį mes dažniausiai panaudojame keliaudami, o troleibusai 50-ies žmonių grupei – sudėtinga transporto priemonė.
Suprantama, nėra jokių bėdų rasti bažnyčią. Be to, tai gražiausios kada nors mano matytos bažnyčios!
