Prieš kelias savaites vykusioje „Naujojo Baltijos šokio“ vitrinoje tokių kūrinių nebuvo – daugiausia dėmesio skirta mažesnės apimties judesio spektakliams, atsiplėšusiems nuo savo „vyresniojo brolio“ – baleto – ir įkvėpimo ieškantiems plastinėse meditacijose, gatvės šokiuose ir performanso erdvėse.
M.Bigonzetti ir „Aterballeto“, su kuriais Lietuvą prieš keliolika metų kaip tik ir supažindino „Naujasis Baltijos šokis“, atstovauja tai šokio meno krypčiai, kurioje daugiausia dėmesio skiriama pavydėtinai valdomo kūno raiškai.
„Šoku – vadinasi, esu“ – toks galėtų būti abiejų vienaveiksmių spektaklių devizas, suteikęs progą gėrėtis gaivališkomis choreografinėmis formomis. Vienodai gerai išmanydamas klasikinį baletą ir įvairias šiuolaikinio šokio ir teatro formas, M.Bigonzetti atsispiria pagundoms slėptis už šiuolaikinių vaizdo atkūrimo technologijų ir pagrindinį plastinį krūvį suteikia šokėjams.
Turėti tokią trupę savo idėjoms įgyvendinti – didelė prabanga choreografui. Lankstūs, plastiški, išlavinti šokėjų kūnai įkvepia choreografą, ragina imtis iššūkių, patys aktyviai dalyvauja užbaigiant judesį ar judesių kombinacijas, nuspalvina jas savo individualybe.
„Aterballetto“ – pagal šiuolaikinio šokio standartus didelė trupė (Vilniuje šoko aštuoniolika artistų), o scenoje matyti tokį kiekį stiprių, raiškių šokėjų yra didelė dovana.
„Come un respiro“ sukomponuotas iš kelių mažesnės apimties epizodų (solo, duetų, trio), kuriuos įrėmina plastiškos rankomis susikabinusių šokėjų scenos, dėl apšvietimo įgaunančios išskirtinį estetinį poveikį, skatinančios ne tik gėrėtis, bet ir mąstyti apie platesnius šokio kontekstus.
Georgo Friedricho Händelio muziką choreografas ir šokėjai įkūnija sudėtingomis kombinacijomis, kuriose nemaža išradingų pakėlimų, sulėtintų, sklandžiai persiliejančių judesių, pasibaigiančių netikėtų siluetų pozomis. Klasikinio baleto judesiai drąsiai transformuojami, o moterų šokis su puantais suteikia jam ne tik vertikalių akcentų, bet ir papildomos dinamikos, išgaunamos tikslių sukinių deriniais.
„Rossini Cards“ – spektaklis visai trupei ir pianistui Stefano Menozzi, kuris į melodingų Gioacchino Rossini operų įrašus įsiterpia fortepijoninėmis jo kūrinių transkripcijomis. Tai sukuria jautrią nuotaiką, intymų muzikos ir šokio dialogą. Spektaklyje daug ne tik choreografinės, bet ir režisūrinės išmonės: kaip ir pirmajame spektaklyje, čia didelis vaidmuo tenka šviesos dailininkui Carlo Cerri, sujungiančiam vienas kitą keičiančius epizodus į siužeto nesaistomą vientisą reginį.
Postmodernistinei teatro kultūrai būdingi režisūriniai paradoksai neskatina ieškoti pasakojimo logikos – spektaklio pradžioje iš juodais drabužiais vilkinčių ir avanscenoje išsirikiavusių šokėjų vienas išlaisvina savo kūną ir juo duoda toną vėlesniems pabrėžtinai kūniškiems šokėjų duetams. Fizinis šokėjų kontaktas leidžia modeliuoti abstrakčias kūnų melodijas, kurios vėliau papildomos ironiškomis detalėmis – vokaliniais, tekstiniais inkliuzais.
Abiejų „Aterballetto“ spektaklių trukmė – optimali, jie patrauklūs apgalvota ritmų ir tempų kaita, skirtingos nuotaikos ir vaizdinės raiškos epizodų deriniais, šiuolaikišku, kūrybišku požiūriu į klasikinę muziką. Šių bruožų visuma sukuria vidinę choreografijos kūrinio dramaturgiją, kurios stokoja pastaruoju metu matyta dauguma šiuolaikinio šokio spektaklių.
