Birželio pabaigoje Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Aleksandro puota“ teatralizuoto pastatymo premjera Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) baigs 2013–2014 metų sezoną, kad po trumpo atokvėpio vėl atvertų duris publikai.
„Besibaigiančiu sezonu esame patenkinti: parengėme trijų operų ir dviejų baletų premjeras, dar vieną turėsime birželį. Svarbiausia, jog visi premjeriniai spektakliai visaverčiai, didelės apimties. Sezoną vertinu gal net kaip truputį perlenktą. Po krizės metų, kai nusileidome iki trijų premjerų, buvome šiek tiek alkani. Juk krizė – ne tik finansai, bet ir kūrybinis badas.
Jei nėra įdomių projektų, naujų spektaklių, režisierių, baletmeisterių, kūrybos žmones tai slegia ne mažiau nei pinigų trūkumas. Kelis sezonus vadavomės iš kūrybos alkio ir pastaruoju metu įgavome net per didelį pagreitį“, – kalbėjo LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas.
– Sakote, kad šį sezoną perlenkėte lazdą premjerų gausa. Ar darysite išvadas? – pasiteiravau G.Kėvišo.
– Naujasis sezonas bus ne mažiau turiningas, bet premjeros ne taip arti viena kitos. Nuo rugsėjo 18 iki gegužės 29 d. parodysime 157 spektaklius ir pakviesime į 4 išskirtinius koncertus. Premjerų numatyta keturios.
– Ar turite repertuaro formavimo strategiją ir taktiką? Kartais atrodo, kad jeigu Dievas atsiuntė karvelį, tai jis ir nutupdomas. Antai dar pačiame sezono įkarštyje rodoma opera „Karmen“ ir statomas baletas „Karmen“. Negi nebėra kitų siužetų ir muzikos?
– Laikomės principo, kad teatras turi būti įvairus. Jis negali remtis nei vienos epochos muzika, nei vienu režisieriumi, nei viena estetine kryptimi.
Šiuo požiūriu visada kritikuodavau buvusį Latvijos nacionalinio operos teatro vadovą Andrejų Žagarą – jis kiekvieną operą modernino. Europoje tai seniai prasidėjusi ir jau praeinanti mada.
Pas mus irgi buvo modernių pastatymų, pavyzdžiui, „Salomėja“, „Borisas Godunovas“, net Eimunto Nekrošiaus spektakliai.
Bet režisūra neturi trukdyti pirminei – kompozitoriaus – idėjai. Pirmiausia muzika, o ne režisierius su savo koncepcija, juolab kad daugumos operų libretai anaiptol ne šedevrai, netgi atvirkščiai – primityvūs.
Teatras turėtų būti įvairus net geografine prasme, turėti repertuare ne tik italų, be ir prancūzų, rusų, vokiečių autorių kūrinių.
G.F.Händelio „Aleksandro puota“ atgaivinsime senąją muziką. Prancūzų operai duoklę atiduosime 2015 metų rudenį – statysime Jules’io Massenet „Manon“.
Dabar didžiausias taikinys – šiuolaikinė opera. Turime žinoti, kas vyksta pasaulyje. Baigus rodyti Peterio Eötvöso operą „Meilė ir kiti demonai“ (dabar išleista kompaktinė jos plokštelė) repertuare liko skylė. Dėl to turėtume susirūpinti.
XX a. labai įdomus. Be visiems žinomų jau chrestomatinių Philipo Glasso, Johno Adamso, yra ir kitų autorių.
Buvome pasišovę statyti Krzysztofo Pendereckio „Ludeno velnius“, bet vėliau atsisakėme – būtų buvęs pernelyg didelis iššūkis ir atlikėjams, ir klausytojams, nes šio kūrinio muzikinė kalba pernelyg tolima tai, kuri mums įprasta.
Taigi šiuolaikinio, gal net XXI a., veikalo pozicija mūsų teatro repertuare kol kas tuščia.
– O kokia netuščia? Kokios kito sezono naujienos?
– Kitą sezoną suplanavome truputį racionaliau nei šiųmetį. Rudenį statysime baletą „Spragtukas“. Šis spektaklis, kurį paprastai rodome gruodį ir sausį, labai populiarus. Esantis mūsų repertuare jau susidėvėjęs ir ne visai atitinka baleto kryptis, kurias dabar deklaruojame.
Mes turime žiūrėti į Vakarus, matyti, kas ten vyksta. Mūsų baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras duoda tą kryptį. Jis ir statys „Spragtuką“.
Po Naujųjų metų parengsime baletų triptiką, kurį pavadinome „Judančios mintys“. Pirmą kartą turėsime rezultatą, kurio siekėme „Kūrybiniu impulsu“ – baleto artistų savarankiškų darbų projektu. Projekto metu labai gerai pasirodė Martynas Rimeikis. Nutarėme jam leisti pastatyti visavertį vienaveiksmį baletą šalia K.Pastoro ir choreografo Itziko Galili iš Izraelio kompozicijų.
Trečioji premjera, kurią skelbiame, Ludwigo van Beethoveno „Fidelijas“. Tai nėra populiariausias veikalas, visiems teatrams jis būna šioks toks iššūkis, bet, mano įsitikinimu, šis kūrinys kartkartėmis turi atsirasti repertuare, juolab kad Oskaras Koršunovas šią operą jau pastatė Bergene, Norvegijoje. Tai dar vienas mūsų teatro ir partnerių iš kitų šalių bendras darbas.
Bandome pritaikyti Kamerinę salę, nors ji ir nėra labai vykusi. Kovo mėnesį bus pastatyta opera vaikams Sigito Mickio „Zuikis puikis“ pagal Eduardo Mieželaičio poemą.
Šis spektaklis papildys ne tik operų vaikams repertuarą, kurį dabar sudaro Jono Tamulionio opera „Bruknelė“ ir edukacinis projektas „Buratinas“ pagal Jurgio Gaižausko operą, bet ir nacionalinių veikalų sąrašą, kuriame, be minėtų veikalų, – Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ ir Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“.
Per 2015 m. taip pat ketinama pastatyti naują Ramintos Šerkšnytės operą vaikams didžiojoje scenoje.
– Ką tik pilnutėlėje Operos ir baleto teatro salėje klausėmės vieno geriausių pasaulyje Londono simfoninio orkestro koncerto. Kiek žinau, neketinate nutraukti šios, galima sakyti, tradicijos kviesti į teatrą simfoninės muzikos kolektyvus.
– Naująjį sezoną rugsėjo 18 d. kaip tik ir pradėsime išskirtiniu įvykiu – pirmą kartą Lietuvoje viešėsiančio Izraelio filharmonijos orkestro koncertu. Diriguos vienas garsiausių dirigentų Zubinas Mehta, solistė – Lietuvos primadona Violeta Urmana.
Koncertas bus turbūt vienas ryškiausių renginių, tai rodo ir susidomėjimas juo – koncertas dar oficialiai nepaskelbtas, o jau kone pusė salės vietų nupirkta. Z.Mehta labai pageidavo, kad dainuotų V.Urmana, o Violeta sakė, jog maestro – jos vienas mėgstamiausių dirigentų.
Peržengus metų slenkstį publikos lauks dar vienas išskirtinis koncertas – kovo 5 dieną viešės „Filarmonica della Scala“ orkestras iš Milano, diriguojamas patyrusio korėjiečių batutos meistro Myung-whun Chung’o. Jie pateiks itališką programą.
O Naujuosius metus sutiksime iškilmingu koncertu su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis. Šiemet pagrindinė jų bus pirmojo ryškumo – garsiausiose pasaulio scenose dainuojantis Argentinos tenoras Jose Cura. Pasirodys ir lietuvių solistai, vienas jų – bosas Tadas Girininkas.
Sausio 13-ajai tradiciškai rengiame requiem. Šįkart – Johanneso Brahmso „Vokiškąjį requiem“. Diriguos Rolfas Beckas iš Vokietijos, solistų ansamblyje girdėsime ir baritoną Laimoną Pautienių.
– Premjeros išstumia iš repertuaro senus spektaklius, kai kurie jų, pabuvę kituose teatruose, grįžta. Ko turėtume nepražiopsoti kitą sezoną?
– Pirmiausia – „Sevilijos kirpėjo“, kurį pastatėme su San Fransisko operos teatru. Darysime eksperimentą – per sezoną parodysime 10 spektaklių, kitą sezoną atiduosime San Fransiskui ir po to spręsime, ar jį grąžinti, ar atsipirks transportavimo išlaidos.
Dar kartą grįš „Madam Baterflai“. Visada malonu regėti ją sugrįžtančią, bet dabar tos pertraukos bus didesnės – spektaklis išvyksta į Australiją.
Nebebus „Boriso Godunovo“, „Romeo ir Džuljetos“, „Anos Kareninos“, kitų spektaklių. Jie išbraukiami iš repertuaro dėl meninių prioritetų, dėl susidėvėjimo, dėl sumažėjusio žiūrovų susidomėjimo.
Be to, mūsų repertuaras vis dar per didelis. Po 15 operų ir tiek pat baletų per sezoną – tai labai daug.
Turėtume mažinti iki dešimt ir rodyti dažniau, nes ir solistams, ir kitiems spektaklio dalyviams neparanku, kai spektaklis rodomas tiktai kartą per metus. Juolab kad kai kurie jų itin sudėtingi, repetuojant reikia viską daryti iš naujo, nes daug kas pasimiršta.
