Mstislavo Rostropovičiaus fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ remtas atlikėjas tvirtina, kad tapti profesionaliu muzikantu vienam, be aplinkos palaikymo, yra misija neįmanoma. Viena to priežasčių – reikalingos šešiaženklės sumos. Smuikus kolekcionuojantis jaunuolis yra rankose laikęs ir Antonio Stradivariaus sukurtą instrumentą, tačiau senųjų meistrų darbo jis nemistifikuoja.
- Išsklaidykite arba patvirtinkite mitą: dažnai sakoma, kad muzikantai neturi vaikystės, - kreipiausi į 23 metų smuikininką A.Šochą.
- Turi. Vaikystę turi visi. Tik kiekvieno ji vis kitokia. Bet vaikui iš tikrųjų yra žygdarbis groti, dirbti kasdien, net kai atsibosta, kai norisi viską mesti. Septynias dienas per savaitę, mažiausiai po 4 valandas per dieną. Kad taptum muzikantu, nuo mažų dienų turi labai tikėti tuo, ką darai, nepasiduoti, nors kartais lieki ir nesuprastas.
- Ko dėl savo profesijos esate atsisakęs?
- Paaukojau tam kiemą, draugus, savaitgalius, atostogas... Buvau kitoks vaikas, turėjau savo „smėlio dėžę“ ir nuo mažens daug dirbau. Tačiau ta auka, kurią dabar vadinčiau indėliu, apsisprendimu, žinojimu, ko gyvenime noriu, grįžta it bumerangas gerais rezultatais. Tai aplodismentai po koncertų, nuoširdžios šypsenos, suvokimas, kad tavimi džiaugiasi.
- O kaip asmeninis gyvenimas ir šeima? Ar ir juos aukosite dėl karjeros?
- Šeima yra brangiausia, ką galime sukurti. Todėl nei šeimos, nei asmeninio gyvenimo dėl smuiko atsisakyti neketinu. Atvirkščiai, šeima gali būti puikus variklis ir ramstis siekiant karjeros aukštumų – tereikia tarpusavio supratimo. Nenoriu būti kaip muzikantai, kurie, skrajodami „aukštosiose materijose“ ir bohemiškoje kasdienybėje, vieną dieną susivokia, kad visa tai buvo iš dalies beprasmiška ar įsivaizduota pernelyg pompastiškai... Nors tai – tik mano nuomonė. Šeima – gyvenimo prasmė. O smuikas – priemonė padaryti gyvenimą gražesnį.
- Ar turite antrąją pusę?
- Dievas atsiuntė man nuostabią antrąją pusę, su kuria esu labai laimingas ir jaučiuosi suprastas. Stengiuosi jai atsilyginti tuo pačiu.
- Ar ji – iš muzikos pasaulio?
- Ne, bet dirba kūrybinį darbą ir puikiausiai mane supranta, jaučia muziką. Muzikantė niekada nebuvo mano tikslas. Atvirkščiai.
- Kodėl muzikantai dažnai antrąja puse išsirenka taip pat muzikantą?
- Mano manymu, muzikantai dažnai būna vienpusiški ir kiek riboti žmonės, kurie, be muzikos, niekuo daugiau nesidomi. O muzikantai nuolat verda tame pačiame katile. Tai kaip kolonija, kurioje, savo darbo specifikos prispirti, nieko kito rasti negali, tik tokį patį. Visada lengviausia eiti pramintais takeliais. Tačiau kaip nuostabu, kai per savo artimą žmogų gali pažinti visiškai kitokį pasaulį, kai jis tave praturtina kitomis patirtimis.
- Kaip jums į rankas pateko smuikas?
- Padavė mama, kuri - taip jau sutapo - yra smuiko mokytoja. (Juokiasi.) Pabandėme pagroti daugiau iš smalsumo nei ko tikėdamiesi. Bet kai pasirodė, kad išeina visai neblogai, mama pradėjo mane mokyti rimčiau. Buvau šešerių.
- Ir viskas sekėsi sklandžiai kaip iš natų? O gal būta ir ribinių, lemtingų situacijų?
- Po metų grojimo, būdamas antroje klasėje, susilaužiau dešinę ranką. Žaisdamas prie muzikos mokyklos nukritau nuo neįtikėtinai žemos tvorelės. Gydytojai sakė, kad toks sudėtingas lūžis būna vienas iš tūkstančio: užspausti nervai, kraujagyslės, o prognozės – pačios blogiausios.
Operacija truko pusketvirtos valandos, po jos – reanimacijos palata ir 3 varžtai alkūnėje, toliau – metai gydymo ir reabilitacijų sanatorijose. Ačiū Lietuvos mikrochirurgams, kurie daro stebuklus – po metų jaučiau ir galėjau ištiesti visus pirštus, galėjau valdyti ranką. Kai sugrįžau į mokyklą, pabandėme prisiminti smuiką ir pavyko.
- Kas labiausiai motyvavo, skatino, padėjo siekti užsibrėžto tikslo?
- Mokytojai ir man be galo atsidavę tėvai. M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokiausi mokytojos ekspertės Beatos Vasiliauskaitės–Šmidtienės smuiko klasėje. Su muzikos pasauliu nesusiduriantiems žmonėms dažnai būna sunku suvokti, kiek pastangų, laiko, tėvų, aplinkinių paramos ir net pinigų reikia, kad taptum muzikantu.
- Bet ar ne kiekvienai profesijai reikia pastangų, darbo, investicijų...
- Norint šioje srityje pasiekti aukštumų, reikia šešiaženklių investicijų. Ne tik instrumentas kainuoja nemažus pinigus, bet ir kursai, privačios pamokos, kelionės po konkursus Lietuvoje ir užsienyje. Muzikantui tai būtina, kad priprastų prie publikos, salių, kad įgytų publikai taip patinkančio laisvumo ir išmoktų į tas 15 koncerto minučių sudėti viską, ką gali geriausiai, kam ruošėsi kelis mėnesius ar net metus... Visa tai ateina su įgūdžiais.
Esu labai dėkingas ir mane rėmusiam M.Rostropovičiaus fondui „Pagalba Lietuvos vaikams“, ir dabar man stipendiją skiriančiam „Oscar und Vera Ritter-Stiftung“ fondui. Fondai – tai ne tik pinigai. Tai galimybė įsilieti į muzikantų bendruomenę. O kai esi šalia tokių, koks ir pats nori tapti, šalia bendraminčių, į sėkmę, į tikslą einama sparčiau, lengviau.
- Kokiu smuiku grojate?
- Turiu maestro Gidono Kremerio instrumentą, kurį jis pirko Kalifornijoje iš smuikų meistro. Manau, smuike liko šio nuostabaus muzikanto aura ir tuo jis man išskirtinis.
- Esate grojęs A.Stradivariaus smuiku. Kuo šis taip vertinamas instrumentas yra kitoks?
- Esu grojęs A.Stradivariaus, Giovanni Battistos Guadagnini ir kitais garsių meistrų smuikais. Žodis „išskirtinis“ jų atveju labiau perteikia jų kainą. Žinoma, šie smuikai skamba nuostabiai, tačiau šiuolaikiniai instrumentai dažnai būna geresni. Groti „stradivarijumi“ smuikininkui tokia pati prabanga kaip kam nors kitam važiuoti „Rolls-Royce“. Tai statuso dalykai.
- Ko negrojantys žmonės paprastai nežino apie smuikus?
- Pavyzdžiui, kad strykui naudojami arklio uodegos ašutai.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir gyventi jį turiningai. Mėginu pastebėti tuos dalykus, už kurių kasdieniame gyvenime akis neužkliūtų. Turiu smuikų kolekciją ir nuolat ieškau, kuo ją papildyti. Mėgstu automobilius, o ypač – vairuoti, todėl, esant galimybei, stengiuosi išbandyti egzotiškiausius modelius.
- Smuikas yra investicija, nes ilgainiui jis tik gerėja ir jo vertė kyla... Algirdai, gal jūs tiesiog gobšus arba labai sumanus ir protingai investuojate?
- Investuoti į meno vertybes ar instrumentus yra kur kas įdomiau nei į banalius dalykus.
- Kaip manote, kas lemia vieno ar kito muzikos instrumento pasirinkimą? Kodėl, pavyzdžiui, vieni žmonės renkasi smuikus, o kiti groja fortepijonais? Kodėl jūs pasirinkote smuiką, o ne fortepijoną?
- Žmonės, kurie nori lengvesnio kelio įvaldant instrumentą kokybės, o ne technikos prasme, renkasi fortepijoną. Ir šiaip ten veiksmo daugiau, yra daugiau ką spaudyti, o dar kaip skamba... Juk iš karto gaunamas švarus, gražus garsas, vos tik paspaudžiamas klavišas. O smuikuojant praeis metų metai, kol išmoksime išgauti gražų garsą. Taigi smuikais groja optimistai, o fortepijonais – pesimistai. (Šypsosi.)
- Iš ko kitą smuikininką pažinsi?
- Iš nuospaudų ant pirštų, iš instrumento nuospaudos ant kaklo. Grojimas smuiku – juvelyriškas darbas. Ugdo žmogaus preciziškumą.
- Kokia didžiausia jūsų kūrybinė svajonė?
- Atlikti vieną mano mėgstamiausių kūrinių smuikui – Johanno Sebastiano Bacho „Čakonos“ solo partiją - mano pamėgtoje ir visada lankomoje Šv.Michaelio bažnyčioje Hamburge. Tebūnie ne per koncertą – kad ir vienam vakare. Melstis galima ir su smuiku, o „Čakona“ – tai muzikinė Biblija.
- Kokiomis ekstremaliausiomis sąlygomis esate koncertavęs?
- Gal tai nebus ekstremaliausios sąlygos, bet nuotykis – tikrai. Per koncertą esu sudaužęs smuiką - tiesiog grodamas! Tai buvo paskutinis turnė koncertas, buvo verčiamas paskutinis puslapis, o kūrinio pavadinimas buvo „Džiaugsmas“. (Juokiasi.)
- Ką klausytojas išgirs per jūsų su G.Tatoryte koncertą Kultūros naktyje?
- Pasirodymas skirtas platesnei auditorijai. Vienos valandos koncerte bus labai įvairių kūrinių. Prie gana akademiškos programos pridėjome Astoro Piazzollos kūrinį. Manau, būtent jis koncertą pagardins kaip cinamonas kavą ir nepaliks abejingų.
- Gyvenate ir mokotės Vokietijoje. Ko lietuviško pasiilgstate labiausiai?
- Juodos duonos, Trakų ir Nidos.
- Ką Vokiertijoje ir kituose kraštuose, kuriuose koncertuojate, pasakojate apie lietuvius? Kaip pristatote mūsų valstybę?
- Pristatau kaip mažą, jaukią ir svetingą šalį, kurioje nuostabi gamta ir sena istorija. Liepiu būtinai apsilankyti.
A.Šocho ir pianistės G.Tatorytės koncertas birželio 20 d. per Kultūros naktį Valdovų rūmuose Vilniuje. Programoje – Balio Dvariono, Edvardo Griego, Fritzo Kreislerio, Maurice'o Ravelio, A.Piazzollos kūriniai.
