Rusijos laikraščio „Novyje izvestija“ teatro apžvalgininkas Valerijus Jakovas, lydėjęs trupę per gastroles, įsitikinęs: priežastis – politika ir propaganda.
„Rusų propagandininkai vylėsi, kad Amerikoje J.Vachtangovo teatralus pasitiks piketai prie viešbučio ir teatro pastato, švilpimas salėje. Bet juos sutiko kaip seniai lauktus svečius, – dalijasi įspūdžiais V.Jakovas. – Prie didžiausio teatro Niujorko Manhatane būriavosi Amerikos piliečiai, bandantys nutverti atliekamą bilietą. Prie seniausio Bostono teatro išsirikiavo tokia visą kvartalą juosianti eilė, kad kažkas iš buvusių sovietijos gyventojų pajuokavo: „Paskutinį kartą tokią eilę mačiau Sovietų Sąjungoje prie degtinės.“ Ir su juo niekas nesiginčijo, nes eilė prie „Eugenijaus Onegino“ JAV civilizacijos centre daro įspūdį. Amerika nori išgirsti Aleksandrą Puškiną, pamatyti „vachtangoviečius“, įvertinti R.Tuminą.
Prieš kiekvieną spektaklį teatro direktorius Kirilas Krokas kartojo (R.Tuminas gastrolėse nedalyvavo – gydėsi Izraelyje. – Red.): „Kolegos, prašyčiau neatsipalaiduoti, nevėluoti. Čia įprasta, kad šou prasideda laiku...“ Kolegos neatsipalaiduoja nei prieš pirmąjį spektaklį Niujorke, nei prieš paskutinį Bostone, o po to ir Toronte. Užkulisiuose galima matyti, kaip pirmyn atgal lėtai žingsniuoja ir kartoja tekstą Irina Kupčenko, išvysti Liudmilą Maksakovą, drąsinančią jaunas artistes, mąsliai rūkantį prie tarnybinio įėjimo Aleksejų Guskovą, susimąsčiusį Vladimirą Simonovą... Galima gėrėtis darniu kostiumininkių darbu – jos tvarko scenos kostiumus ir siauro koridoriaus užkaboryje padeda aktoriams mikliai persirengti...
Čia viskas suderinta, visi dirba ramiai, nesiblaškydami ir nesinervindami, kaip ir dera tikrai komandai. Nors kai kurie jų pirmą kartą užsienio gastrolėse. O dar tokiose! Vienos tų gerbiamų damų žodžiais tariant, taip atsitiko tik dėl R.Tumino. Jis pats sužinojo, kas iš techninių darbuotojų, susijusių su spektakliu, anksčiau nebuvo išvykęs į užsienį, ir įtraukė juos į gastrolių sąrašą. Kad paskatintų ir įkvėptų. Įtraukė dubliuojančius aktorius – kad vyktų kartu, vaidintų paeiliui ir sykiu patirtų naujos publikos, nieko nežinančios apie vietos žvaigždes, išbandymą.
Tokios gastrolės tolimame užsienyje – išbandymas beveik visada ir visiems. Užkariauti publiką senais nuopelnais ir žvaigždės vardu sudėtinga, nes publika anaiptol ne visada žino apie nuopelnus. Vadinasi, kiekvienas pasirodymas scenoje – naujas iššūkis ir naujas žvaigždės statuso išbandymas.
Kaskart, kai salėje geso šviesa, užkulisiuose suskambėdavo muzika ir uždanga lėtai kildavo, du tūkstančiai žiūrovų, sėdinčių Niujorko salėje, apmirdavo. Apmirdavo tūkstančiai ir Bostone. Ir Toronte. Juos tarsi užburdavo Fausto Latėno muzika, tarsi užhipnotizuodavo A.Guskovo (Eugenijus Oneginas) balsas, pakerėdavo veriantis Tatjanos liūdesys (Eugenija Kregždė ir Olga Lerman) arba lengvabūdiškas Olgos vėjavaikiškumas (Marija Volkova ir Natalija Vinokurova).
Salė persiimdavo scenos veiksmu beveik iškart ir jau nuo pirmųjų minučių pasigirsdavo plojimai. Niujorke vieną vakarą nepatingėjau paskaičiuoti, kiek kartų per spektaklį salė ploja. Suskaičiavau 57 kartus. Ir tai be ovacijų bei šūksnių „Bravo“, „Ačiū“ pabaigoje.
Publika dėkojo už kiekvieną epizodą – tarsi mažą spektaklį – ir negailėjo plojimų. Ir neskirstė aktorių į liaudies ir pradedančiuosius. Salė žavėjosi tiek L.Maksakova (auklė ir šokių mokytoja), tiek jaunosiomis aktorėmis (šokių klasė), kurias čia palaikė profesionalia baleto trupe, specialiai pasamdyta spektakliui.
Salė blaškėsi tarp dviejų Oneginų – jauno (Viktoras Dobronravovas) ir brandaus (A.Guskovas), kurie atrodė panašūs it šešėliai, bet sykiu labai skirtingi. Salė užjautė Lenskius (poetiškai pakylėtą Vasilijų Simonovą ir romantiškai liūdną Olegą Makarovą), žavėjosi Tatjana ir Olga, kurios tokios skirtingos, bet tokios rusiškos.
Salė suprato klajūnės su domra (Jekaterina Kramzina) keistas grimasas ir liūdnas gaidas, gyvai reagavo į šokčiojantį zuikį (Marija Berdinskich)... Ir visą laiką plojo, kiekviename epizode rasdama ką nors sava, ką nors asmeniška, nors galbūt ir tolima nuo to, ką rašė A.Puškinas ir ką norėjo pasakyti R.Tuminas.
Aristokratiškai oraus husaro (Vladimiras Simonovas) – įžvalgiai ironiško, vedančio per aistrų, apgavysčių, likimų ir nusivylimų labirintą – asmenyje publika išvysdavo lyg ir A.Puškino šešėlį, lyg ir pačio R.Tumino figūrą.
Klausydamasi pagyvenusių Larinų (Jelena Melnikova ir Aleksejus Kuznecovas) dialogų, publika nujautė anaiptol ne paprastą jų likimą ir ne itin giedrus praeities santykius. O išgirdusi I.Kupčenko monologą (Tatjanos sapnas), – liūdną būsimąją Tatjanos moterišką dalią: gyvenimą tarsi lokio glėbyje spaudžiant įsipareigojimams, moralinei pareigai ir vienpusei meilei.
Salė suprato ir kunigaikščio (Jurijus Šlykovas) gėlą dėl paskutinės meilės, kuri, nors ir šalia jo, bet iš kito pasaulio ir svajoja apie kitą.
Kiekvieną šių epizodų, mažyčių spektaklių, mažyčių gyvenimų, dosniai išbarstytų snieguotoje scenoje priešais likimo veidrodį ir R.Tumino genialiai panardintų į rusų buities, rusų sielos bedugnį kosmosą, Amerikos publika suprato. Ir priėmė. Ir plojo. Kiekvienas salėje sėdintis žiūrovas tarsi jautė, kad tai pasakojimas ir apie jį, apie jo neišsipildžiusias svajones, nepasidalytą meilę, nepastebėtą laimę, nerastą prasmę...
Rusiškiausios dvasios Maskvos teatro spektaklis, pastatytas R.Tumino, pasirodė esąs beribis savo filosofine gelme ir iš esmės internacionalinis.
„Eugenijaus Onegino“ pasaulinė turnė (Vilnius, Paryžius, Niujorkas, Bostonas, Torontas) jau parodė, kad jį supranta, jaučia ir priima net be bėgančių virš scenos Vladimiro Nabokovo vertimo eilučių tūkstančiai įvairių tautybių, kalbų ir politinių įsitikinimų žmonių. Todėl, kad tai poetinis muzikinis pasakojimas ne tik apie paslaptingą rusų sielą, bet ir apie kiekvieną jų, taip pat mylintį, kenčiantį, svajojantį, egoistiškai prarandantį.
Beveik mefistofeliškas Oneginas-Guskovas, slepiantis veidą pastatytoje apsnigto palto apykaklėje, tai išnyrantis iš veidrodinės gilumos, tai sustingstantis krėsle, – tarsi pats likimas. Ši figūra sutelkia aplink save ir visą veiksmą, ir visą begalinę prasmę, ir visą beviltišką beprasmybę.
Tokio Onegino teatrinė Maskva dar nematė, nes A.Guskovui vaidmuo buvo skirtas tiesiog gastrolių išvakarėse, į jį jis įsigyveno jau Amerikoje. Ir sukūrė nuostabų Oneginą – šaltą, bejausmį, ciniškai egoistišką, o galiausiai – dvasiškai nusususį, likusį be gyvenimo tikslo, meilės, draugų. Taip suvaidinti žmogaus, nesugebėjusio pamilti netgi savęs, iššvaisčiusio gyvenimą, likusio akis į akį tik su savo šešėliu, vienatvės tragediją – ir aktoriaus talentas, ir taiklus R.Tumino pasirinkimas. Tokiam Oneginui nereikia specialaus vertimo, nes kiekvienoje pasaulio šalyje jo asmenyje daug kas gali atpažinti save. Ilgos gastrolės Šiaurės Amerikoje prabėgo akimirksniu. „Vachtangoviečiai“ pasiilgo namų ir po paskutinio spektaklio džiaugsmingai pakavo dovanas bei suvenyrus. Amerikiečiai ir kanadiečiai nuoširdžiai apgailestavo, kad gastrolės buvo tokios trumpos, kad nebuvo įmanoma gauti bilietų ir kad toks nuostabus teatras atvežė tik vieną spektaklį. Ir vieni, ir kiti apgailestavo, kad nebuvo R.Tumino, padovanojusio nuostabią šventę ir aktoriams, ir publikai.
Tiesa, jis visą laiką tarsi buvo šalia – intonacija, melodija, telefono skambučiu arba citata iš teatro direktoriaus K.Kroko ar choreografės Anželikos Cholinos lūpų. Jie nuolatos bendravo su R.Tuminu ir perduodavo jo energetiką kitiems. Tačiau jo aiškiai trūko – kaip dirigento priešais orkestrą, kaip kapitono laive, skrodžiančiame šaltas vandenyno bangas.“
Parengė Milda Augulytė
