Į šių metų „Sirenų“ festivalį D.Volkostrelovas atveš savo vadovaujamos rusų trupės „Post Theatre“ spektaklį „Shoot/Get Treasure/Repeat“ (liet. „Šauk/gauk lobį/kartok“). Tai labai neįprastas spektaklis, dar vadinamas ir muziejaus instaliacija. Jis sukurtas pagal britų dramaturgo Marko Ravenhillo kūrybą.
„Rusijoje teatro padėtis išties sudėtinga. Atrodo, anksčiau valdžia teatrą laikė nesvarbiu ir įdomiu tik tam tikram žmonių būriui. Dabar taip nebėra.
Tas valdžios susidomėjimas teatru veikia kaip didelis laisvės suvaržymas.
Mes spektakliuose vartojame keiksmažodžius ne tam, kad ką nors šokiruotume. Jie pirmiausia yra garsių Rusijos ir užsienio dramaturgų, taip pat ir M.Ravenhillo, išraiškos priemonė. To neįmanoma kupiūruoti.
Valstybiniai teatrai, statantys spektaklius, kuriuose keiksmažodžiai tebuvo pramogos dalis ar nuoroda į šiandieną, gal ir galės juos lengvai išbraukti. Mums tai neįmanoma.
Situacija iš tiesų slegia. Darosi sunku kurti, kai vieną dieną kas nors tiesiog imama ir uždraudžiama.
Be to, pastebėjau, kad įsigalint tokiai niūriai atmosferai keičiasi ir publika. Ji ima nebeatpažinti atspalvių – viskas tik juoda ir balta. Ji liovėsi daryti sprendimus, nusimetė atsakomybę.
Mūsų teatras – vis dėlto ne tokiai publikai. Mes tikimės, kad žiūrovai permąstys tai, ką mato,“ - kalbėjo 31 metų D.Volkostrelovas.
– Ar Rusijoje buvo kilę protestų prieš naująjį įstatymą?
– Žinote, ne. Daug kalbėjau su kolegomis, žinomais režisieriais, klausiau, ką jie ruošiasi daryti? Tyla.
Tikiuosi, kad įstatymas sušvelnės. Jau dabar kalbama, kad jis per griežtas, ne visai logiškas, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas ir kiekvieną reikia tirti.
Tai problema. Bet ją mato ne tiek ir daug žmonių. Dirbantieji valstybiniuose teatruose nenori prarasti savo darbo vietos, o tie, kurie stato spektaklį kartą per metus, gali ne tik netekti to vienkartinio atlygio, bet ir apskritai galimybės ką nors vertinga sukurti.
Tiesa, nepriklausoma trupė „Teatr.doc“ atvirai paskelbė, kad jie šio įstatymo nepaisys.
Juk jis iš esmės yra antikonstitucinis, ribojantis žodžio laisvę.
– Kaip jūs apskritai jaučiatės šiandienėje Rusijoje?
– Žinoma, kad blogai. Sunku, kai matai, kas aplinkui vyksta, ir kai supranti, kad po truputį tavo spektaklių bus rodoma vis mažiau. Ne dėl to, kad jie būtų prasti, o todėl, kad tiesiog negalima.
– Neplanuojate palikti Rusijos?
– Ne. Aišku, yra ir galimybių, ir planų padirbėti užsienyje, bet tikrai nenorėčiau išvykti visam laikui. Mano, kaip režisieriaus, darbas labai susijęs su kalba. Mano kalba – rusų. Jokia kita kalba negalėčiau kurti.
Žinoma, pas mus juokaujama apie išvarytą rusų teatrą Kijeve.
Tai tik juokai, bet kiekviename juoke, kaip sakoma, yra dalis tiesos.
– Kuo išskirtinis į Lietuvą atvežamas spektaklis, kuris bus parodytas rudenį?
– Tai šešiolikos pjesių ciklas. Šiandien visi pripratome prie trumpų istorijų. Vadinasi, šiais laikais epo jau nebesukursi, nebent jį dėliotum iš trumpų pasakojimų. Tokia ir yra šio kūrinio forma – iš skiautelių susidėliojantis viso pasaulio paveikslas.
M.Ravenhillo dramų cikle per trumputes istorijas kuriamas globalus pasaulio po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių vaizdas. Tiksliau – pasakojama apie tai, kas ir kaip vyko toliau, vadinamųjų civilizacijų karų laiku.
Spektaklį aš vadinu muziejumi šešiolikai M.Ravenhillo pjesių, liudijančių neseną mūsų praeitį. „Menų spaustuvėje“ spektaklis bus vaidinamas 6 valandas 5 skirtingose erdvėse.
Kiekvienas žiūrovas galės pasirinkti – žiūrėti visą spektaklį ar tik atskiras jo dalis.
