Tvirtinti, kad europinė kultūra yra fantazija, gali tik tie, kurie nesuvokia, kad anglų portretinės tapybos pamatus paklojo flamandas seras Anthony van Dyckas, kad flamandų primityvistai (ankstyvieji religiniai tapytojai) turėjo milžiniškos įtakos savo kolegoms Venecijoje ir apskritai Italijoje.
Taip pat - kad Caravaggio pramintu keliu ėjo ne tik Rembrandtas, bet ir Utrechte kūrusi „karavadžininkų“ grupė, kad baroko muziką suformavo genialūs italų, vokiečių ir prancūzų kompozitoriai - pakanka sugretinti Johanną Sebastianą Bachą su Antonio Vivaldi ir itališkąją operą su Georgo Friedricho Handelio operų partitūromis.
Dar - kad didiesiems karalienės Elžbietos I laikų dramaturgams Anglijoje įtaką darė jų politinių priešų ispanų literatūra, nepaisant to, kad politiniu lygmeniu Ispanija ir Anglija ilgus amžius viena kitos nekentė.
Politikos ir kultūros priešprieša su Europa susijusi nė kiek ne mažiau nei karo ir taikos prieštaravimas.
Nuo to atsispirdamas ir pradėjau pokalbį su kroatų pianistu Ivu Pogoreličiumi, kuris šią vasarą koncertuos Kaune ir Vilniuje.
- Ką europinė kultūra reiškia jūsų kūryboje? Koks jos vaidmuo, kai jums tenka nuolat liestis prie praeityje gyvenusių didžiųjų kompozitorių ir pianistų palikimo?
- Kai mokiausi mokykloje, Europa gyveno neįtikėtinus laikus, nes vyko tikras sprogimas, iš kurio radosi daugybė talentų. Tuos laikus šiandien mes prisimename su didžiule nostalgija, tačiau anuomet žmonės tiesiog nesuprato, kokia neaprėpiama kūrybinės laisvės erdvė jiems atsivėrė - jie galėjo kurti ką tik užsigeidę.
Neabejoju, kad gimęs 1958 metais buvau tiesiog priverstas gyventi toje septintojo dešimtmečio atmosferoje, kai rodėsi, kad už kiekvieno kampo laukia kažkas nauja, kad kiekviena savaitė dovanoja vis naujų meno atradimų, ir taip iš tiesų buvo.
Aš jaučiuosi glaudžiai susijęs su tais laikais ir tikiu, kad jaunosios kartos sieks užkariauti žmonių protus savo kūrybiškumu ir išradingumu.
- Kultūros veikėjai neretai ragina siekti teisingesnės ir nuoseklesnės politikos. Pakanka prisiminti utopijas, distopijas, visuomenės kritiką per humorą ir panašią kūrybą, kuria būdavo reiškiamas nepritarimas esamai sistemai, skatinama moralinė vaizduotė ir kviečiama ieškoti alternatyvų - visa tai politikoje nepaprastai svarbu. Tai toli gražu nėra politiškai naivi ir su tikrove nieko bendra neturinti svajonė. Tai faktas. Muzika ir menas gali tapti alternatyviaisiais mūsų ateities politikos šaltiniais, kad mes pajėgtume spręsti žmonijai kylančias problemas, o ne tik rūpintis technokratiniais dalykais, priklausančiais nuo profesinės kompetencijos ir užsakovų pageidavimų. Anglų poetas Percy Bysshe Shelley yra kalbėjęs apie poetus kaip apie nepripažintus įstatymų leidėjus. Ar pianistai gali būti laikomi nepripažintais arba alternatyviais europinės savimonės ir kultūrų ambasadoriais?
- Trumpas atsakymas: reikia atsikovoti pagarbą. Pagarbos neliko - būtent todėl mūsų netenkina daugybė mus supančių dalykų, būtent todėl gausybė jaunų žmonių atrodo taip, tarsi jiems būtų sudėtinga atrasti savąjį kelią. Paprasčiausias būdas skleisti kultūrą - vėl pradėti gerbti pačius save.
- Kalbantis tarpusavyje apie praeitį ir dabartį arba klausantis kito žmogaus sukrečiamo pasakojimo tikriausiai neįmanoma neprisiminti, kad Dante yra frazės „žiaurumo kultas“ autorius, o anglų rašytojas Rexas Warneris pirmasis pavartojo žodžių junginį „jėgos kultas“. Abu šie posakiai šiandien tapo politinio žodyno dalimi. Mes juos vartojame nuolat, tačiau nesuvokiame, kad jų šaknys - ne šių dienų žodyne. Kaip gyventų pasaulis be klasikinės ir geros šiuolaikinės muzikos? Regis, Ludwigas van Beethovenas bent šiek tiek praskleidė tamsą, gaubiančią paslaptingiausius šiuolaikinio žmogaus savivokos aspektus. Jei taip, ar mes turime teisę liestis prie praeities ir vertinti ją taip, tarsi praeitis būtų menkiau svarbi, palyginti su šiandienėmis mūsų bėdomis?
- Manau, kad pernelyg pasinerti į praeitį nėra gerai. Mano supratimu, praeitį reikia gerbti.
- Esate Europietis - iš didžiosios raidės. Kurie Europos miestai ir miesteliai jums labiausiai patinka?
- Jie visi man labai brangūs. Man, kaip pianistui, teko daugybę kartų lankytis įvairiuose žemynuose. Nepaisant to, aš manau, kad Europoje puikiai dera intymumas ir didybė, dėl to norėčiau paraginti mokymo institucijas - universitetus ir akademijas - sudaryti Europos studentams sąlygas jau nuo pirmųjų kursų dalyvauti mainų programose.
Tai svarbu vien todėl, kad jauni žmonės galėtų įsisąmoninti štai ką - nepaprastai įdomių dalykų esama visai šalia tos vietos, kur tu esi gimęs.
- O kaip jaučiatės, kai užsukate į Vilnių? Turiu galvoje jūsų europinę kelionės sagą.
- Kai pastarąjį kartą viešėjau Vilniuje, vaikštinėjant gatvėmis apėmė nuostabus jausmas. Staiga supratau, kad beveik nėra tokios gatvės ir tokio kampo, kur sustojęs neišvystum bent vienos bažnyčios varpinės.
Ankstų rytą, kai šviesa tokia skaidri, o pradėjus temti miestas praranda realybės pojūtį, jis tampa ore sklendžiančiu besvoriu atvaizdu.
Tikiuosi, kad ir miesto gyventojams, ir svečiams pavyksta užfiksuoti tokias akimirkas - užfiksuoti ir pasilikti jas sau.
I.Pogoreličius - prieštaringa asmenybė
I.Pogoreličių labiausiai išgarsino ne jo laimėti konkursai, bet nesėkmė 1980 m. F.Chopino konkurse Varšuvoje. Jis nepateko į šio konkurso finalą - žiuri narė, kultinė argentiniečių pianistė M.Argerich protestuodama paliko konkursą. Ji pavadino I.Pogoreličių genijumi.
Tai atvėrė jaunajam virtuozui garsiausias pasaulio koncertų sales, jis ėmė koncertuoti su žymiausiais planetos orkestrais. 1982 m. pasirašė išskirtinį kontraktą su įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“.
Tarsi atsidėkodamas likimui už dosnumą muzikas pasinėrė į filantropinę veiklą. Kroatijoje jis įsteigė fondą jauniems šalies muzikams remti, Vokietijoje pradėjo rengti savo vardu pavadintą festivalį, kuriame jaunimas galėjo muzikuoti su pripažintais artistais, JAV sumanė solidų pianistų konkursą.
Dar vienas I.Pogoreličiaus įkurtas fondas kaupė pinigus Sarajevo kare nukentėjusiems žmonėms gydyti. Be to, jis pats rengė labdaros koncertus rinkdamas lėšas sergantiems onkologinėmis ligomis ir išsėtine skleroze.
Karjeros sprogimo metais (būdamas 22 metų) pianistas vedė savo mokytoją - 21 metais vyresnę Maskvos konservatorijos dėstytoją A.Kezeradzę. 1996 m. ji mirė. I.Pogoreličius pasitraukė iš koncertų scenos. Nutrūko ir jo projektai.
Pianisto grįžimas į muzikos gyvenimą po beveik dešimties metų tapo nauja sensacija. Po visus žemynus pasklidę I.Pogoreličiaus gerbėjai troško vėl išgirsti šį nepakartojamą virtuozą, garsėjusį ekstremalių tempų pomėgiu, egocentriškomis interpretacijomis.
2011 m. I.Pogoreličius viešėjo Vilniuje - surengė rečitalį Nacionalinėje filharmonijoje. Vieniems klausytojams atrodė, kad jis yra praradęs formą, kiti jį liaupsino dėl originalumo.
Šios vasaros viešnagės metu I.Pogoreličius koncertuos su Lietuvos kameriniu orkestru Kauno filharmonijoje (rugpjūčio 2 d.) ir Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje (rugpjūčio 3 d.).
