Teko atšaukti kelis spektaklius
Jau pačią pirmą dieną Avinjoną užgriuvo audra. Blykčiojo žaibai, griaustinis taip dundėjo, kad jokia teatro mašina nesugebėtų išgauti tokio garso, lietus pylė kaip iš kibiro – ir ant scenos, ir ant žiūrovų salės. Pagrindinė festivalio aikštelė – Popiežių rūmų vidinis, arba Garbės, kiemas. Ten pastatytos tribūnos tūkstančiui žiūrovų, tačiau ištempti brezento, jei imtų lyti, naujasis vadovas Olivier Py nesumojo. Galiausiai premjera neįvyko. Ir kitą dieną dėl lietaus aktoriai negalėjo baigti spektaklio iki galo. Bet kadangi du trečdaliai jo buvo jau parodyta, žiūrovams pinigai už bilietus nebuvo grąžinti.
Bet lietus – tik pusė bėdos. Festivaliui smūgį sudavė ir aktorių streikas. Du spektaklius, kurie turėjo atidaryti 68-ąjį Avinjono festivalį, teko atšaukti. Žiūrovai neišvydo „Homburgo princo“ – Avinjonui simbolinio spektaklio: 1951 metais jį buvo pastatęs festivalio įkūrėjas Jeanas Vilaras, pagrindinį vaidmenį atliko Gerard'as Philipe'as.
Atidarymo dieną žiūrovai nepamatė ir belgų choreografo Alaino Platelio „Mirtino smūgio“. Kaip patikslino pirmus metus festivalio direktoriaus pareigas einantis O.Py, dėl atšauktų spektaklių kasos turėjo grąžinti žiūrovams apie 30 tūkst. eurų.
Streiką surengė vadinamieji entermitantai - neetatiniai teatro darbuotojai, neturintys nuolatinio darbo ir uždarbiaujantys įvairiuose festivaliuose. Pagal Prancūzijos įstatymus, jeigu jie per metus atidirba šiek tiek daugiau negu 500 valandų, kitą laiką gali gauti dviejų su puse tūkstančio eurų per mėnesį pašalpas iš socialinio draudimo fondo. Dabar socialinis draudimas nebegali pakelti tokios naštos, valdžia rengiasi sistemą reformuoti, pašalpas mažinti. Kultūros darbuotojai visokiais būdais tam priešinasi.
Streikas per festivalio atidarymą nebuvo vienintelis jų veiksmas. Žlugdyti viso festivalio protestuotojai nesiryžo, bet jo metu rengia įvairias akcijas.
Prieš pirmąjį įvykusį spektaklį „Homburgo princas“ aktoriai ir scenos darbuotojai išsirikiavo didžiulėje scenoje ir išrėkė protestą prieš prezidento Francois Hollande'o administracijos politiką: prieš rinkimus jis žadėjęs rūpintis kultūra, o po rinkimų nusiplovė rankas. Tačiau žiūrovai į jų protestą sureagavo gana abejingai. Tik vienas kitas paplojo, kai kurie sušuko „Gėda!“ – aktoriams, ne prezidentui, o dauguma piktai tylėjo.
Homburgo princo metamorfozės
Avinjone reikia išsirinkti keletą spektaklių ir nesigraužti dėl tų, kurių nepavyko pamatyti. Šis festivalis kiekvienam savas, asmeniškas, tai patyrimas, kurio neįmanoma pakartoti arba nukopijuoti. Liepos mėnesį čia parodyti spektakliai vėliau išsiskirstys savais keliais, o kai kurių, pritaikytų specialiai Popiežių rūmų kiemo erdvei, kitur ir nepamatysi.
Viena šiųmečių intrigų – Heinricho von Kleisto „Homburgo princo“, kurį pastatė italų režisierius Giorgio Barberio Corsetti, premjera. Šis spektaklis – didžiulio užmojo reginys, panaudojantis visas Popiežių rūmų kiemo galimybes. Princas pasirodo tai antrojo aukšto lange, tai raitas ant didžiulio žirgo, sukurto šviesos efektais. Dekoracijos kuklios – keli stumdomi laiptai, rėmas su užuolaidėlėmis ir pribloškiamos vaizdo projekcijos, pavyzdžiui, karui pavaizduoti.
H.von Kleistas pjesę parašė 1810 metais, kad pastūmėtų Vokietijos valdovus į kovą su Napoleonu. Vokiečiai vengė Napoleono – vis dėlto tuo metu jo armija buvo geriausia pasaulyje. H.von Kleistas buvo įsitikinęs, kad mirties nereikia bijoti. Ir netgi nusižudė įrodinėdamas šią tezę. Šiuolaikiniais terminais kalbant, jis buvo įnirtingas kariuomenė įvedimo šalininkas.
Pjesės turinys toks: kurfiurstas įsako nepradėti kovos be įsakymo, tačiau princas stoja į mūšį, kariauja ir laimi. Jį nuteisia mirties bausme už įsakymo nepaisymą, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad vainikuoja triumfatoriaus vainiku.
Ši pjesė statyta ne kartą, bet finalas keistas kaip kam užeidavo ant seilės. Kartais princą nubausdavo, kartais jo pasigailėdavo. Trečiojo reicho laikais aukštino princo patriotizmą ir didvyriškumą. Po Antrojo pasaulinio karo Avinjone pastatytame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko G.Philipe'as, pabrėžtas egzistencinis pasirinkimas – nepaisydamas mirtino pavojaus, turi elgtis taip, kaip tau atrodo teisinga. Pasipriešinimo judėjimo kartai tai buvo svarbi žinia.
Dabartinio pastatymo akcentas – princesės Natali meilė, princo somnambulizmas, jo likimo nenuspėjamumas.
Indų poemos herojai tapo japonais
Šiemet vienas Avinjono kozirių – japonų režisieriaus Satoshi Miyagi „Mahabharata“ (jos premjerą sužlugdė audra). „Mahabharata“, ilgiausia pasaulyje indų epinė poema, sąlyginai datuojama trečiuoju tūkstantmečiu iki Kristaus, buvo Avinjono festivalio masalas ir 1985 metais. Tada ją pastatė vienas geriausių XX amžiaus režisierių Peteris Brookas, spektaklis truko visą dieną. Mačiusieji spektaklį prisimena jį kaip vieną stipriausių teatrinių įspūdžių gyvenime.
Naujoji „Mahabharata“ trunka viso labo dvi valandas, taigi kur kas lengviau pakeliama. Jos veiksmas iš senovės Indijos, apgyvendintos dievų ir didvyrių, perkeltas į japonų kultūros aukso amžių, Heijano epochą, mūsų eros devintąjį šimtmetį, kai atsirado japonų teatras – šventyklose vaidinamos misterijos. S.Miyagi paėmė vieną poemos epizodą apie karalių Nalą ir princesę Damajanti ir suteikė jam grynai japonišką atspalvį
Apie dabartį – pašaipiai ir rimtai
Anglų kalba rodomi „Žmonės“ („The Humans“) – Alexandre'o Singho režisuotas spektaklis pagal jo paties pjesę – siūlo tragikomišką ir absurdišką pasaulio bei žmogaus sukūrimo istorijos variantą. Tai žaismingas reginys išprususiems žiūrovams.
Pasaulį kuria apoloniškojo prado demiurgas skulptorius Šarlis Rėjus, o atsvarą jam sudaro stichinio, dionisiškojo prado Karalienė Triušė. Skulptorius štampuoja skulptūras ir įkvepia joms gyvybę.
Jų lengvapėdžiai vaikai netyčia išmoko gyvąsias skulptūras jausti ir mąstyti. Ir kartu su paprasčiausiais poreikiais (alkis, troškulys) prabunda daugybė ydų. Statulos sukyla prieš savo kūrėjus ir žiūrovai išvysta kandų šiuolaikinės visuomenės šaržą.
Dėl daugybės juokingų epizodų ir puikios aktorių vaidybos šis spektaklis visiškai patrauklus, nors ir perkrautas mokslinių bei literatūrinių aliuzijų.
Sudėtingi gyvenimo ir mirties klausimai pro komiškas scenas prasiskverbia vokiečių režisieriaus Antu Romeo Nuneso pastatytoje „Paskutinėje Don Žuano šventėje“. Pristatomas kaip „netikra komedija“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ adaptacija roko stiliumi, šis spektaklis – tikras farsas, beveik pamišėlio kliedesys.
Viskas prasideda nuo to, kad chalatą vilkintis aktorius (Leporelis) paragina salę dainuoti „a-a-a“, „bla bla“ ir pan. Pamažu, įsitraukiant saksofonui, estradinių instrumentų ansambliui ir vokalui publikos džiaugsmingai traukiamas „a-a-a“ virsta... W.A.Mozartu, operos „Don Žuanas“ uvertiūra.
Farsas su stileiva Don Žuanu priešakyje kartkartėmis tampa tragifarsu, kelia klausimus apie meilę, šiuolaikinę visuomenę, mirtį. Ir sykiu nepamirštama linksminti publikos: prieš pertrauką Don Žuanas pakviečia damas iš žiūrovų salės pašokti ir išgerti šampano, o kai būrys putojančio gėrimo mėgėjų atsiduria ant scenos, uždanga nusileidžia palikdama visą kitą publiką sutrikusią.
Paskutinės spektaklio dalies – Don Žuano mirties, kurią vietoj Komandoro statulos čia įkūnija žavi rūkalė kimiu balsu – veiksmas vyksta avanscenoje, tarp salės ir damų žiūrovių, vis dar tebesilinksminačių scenoje.
Visi kritikai išsijuosę giria festivalio direktoriaus O.Py pastatytą spektaklį „Orlando“. „Orlando, ou L'impatience“ – „Orlando, arba Nekantrusis“! Kaip tai prancūziška! Jamesas Joyce'as juokavo, kad prancūzai net „Hamletą“ stato kaip „Hamlet, ou Le Distrait“ – „Hamletas, arba Vėpla“.
Spektaklio herojus Orlando, klaidinamas savo motinos, ieško tėvo. Per tokią lyg ir paprastą istoriją O.Py scenoje pasakoja apie dabarties politiką, meną, tikėjimą, filosofiją, seksą.
Kitą spektaklį - „Vitrioli“ - O.Py pastatė su graikų aktorių trupe. Tai niūrus pasakojimas apie Edipo komplekso kamuojamos motinos ir sūnaus santykius.
Mieste tvyro šventės nuotaikos
Be „Orlando“ ir „Vitrioli“ O.Py festivaliui sugebėjo pastatyti dar ir vaikiškos programos spektaklį. Tad galima suprasti, kodėl kitiems organizaciniams reikalams jam pritrūko laiko.
Tačiau šiaip jau Avinjono festivalis – didelis malonumas. Miesto gatvėse nesiliauja gyvenimo šventė: gausybė žmonių, afišos, skrajutės, gyvosios reklamos, gatvės artistai ir muzikantai, žonglieriai su fakelais. Aktoriai rengia teatralizuotas eitynes, linksma minia geria lengvą rausvąjį vyną.
Mieste yra puikus dailės muziejus, pilnas Florencijos ir Sienos mokyklų šedevrų, likusių dar nuo popiežių laikų. O aplinkui – nuostabus Provansas, didžiulė šalis su savo istorija ir kultūra, alyvuogėmis ir vynu.
Parengė Milda Augulytė
