Dirigentui Ričardui Šumilai kilo mintis sukurti edukacinį projektą – susirinkti jaunus profesionalus, studentus iš įvairių mokymosi vietų – Anglijos, Vokietijos, Austrijos universitetų ir, aišku, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kartu mokytis ir kurti su Nacionalinės premijos laureatu Petru Vyšniausku. Edukacinės dirbtuvės baigsis koncertu Palangoje.
- Petrai, kada susitikote su Ričardu, kaip pradėjote bendradarbiauti? - pasiteiravau saksofonininko P.Vyšniausko.
- Man atrodo, visai nesenai susitikome - gal prieš dvejus trejus metus. Jis atėjo su idėjomis. Aš esu toks žmogus, kurį reikia truputėlį pastumti. Bet nemėgstu, kai stumdo. (Juokiasi.) Ričardas davė labai puikių idėjų. Labai tuo džiaugiuosi.
- Ko norėjote iš to bendradarbiavimo?
R.Šumila: Namie atsirado plokštelė, kurioje Branfordas Marsalis groja kartu su Londono simfoniniu orkestru. Pradėję jos klausyti, supratome, kad tai nuostabi muzika. Žinomos impresionistinės pjesės, žinoma muzika, tačiau skamba visai kitaip. Visos solinės partijos – saksofonui. Pagalvojau, kad reikia šią programą pritaikyti čia, Lietuvoje. Klausimų, su kuo tai daryti, nekilo. Mintyse iškilo P.Vyšniauskas, nors jo nepažinojau.
Šią idėją pasiūliau Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovui Gintarui Rinkevičiui. Jam patiko, sakė, darykite. Taip ir sudėliojome labai gražią impresionistinę programą.
P.Vyšniauskas: Žinote, salės lūžo, Kaune ir Vilniuje salės įlūžo. (Juokiasi.) Buvo pilna publikos, tai rodo žmonių susidomėjimą. Kodėl nepadarius, kad Palangoje įlūžtų stogai? Pats koncertas yra neeilinis ir unikalus tuo, kad Lietuvoje nėra tokios srovės koncertų. Tai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio muzika su styginiais, su džiazo grupe.
Koncertas vyks Palangoje, kurorte vasarą, kai žmonės nori atsipalaiduoti.
- Jūs radote gerą vardiklį, nepataikaudami klausytojui ir grodami tai, kas jums patinka.
R. Š.: Manau, kad ši programa tinka bet kuriai auditorijai – džiazo, klasikos, populiariosios muzikos mėgėjams. Skambės ir Igoris Stravinskis, ir Gabrielis Faure, ir Maurice'as Ravelis, ir Ennio Maricone, ir Vidmantas Bartulis, ir Charlie Parkeris. Nuo pirmo iki paskutinio kūrinio nebus ribos tarp džiazo ir klasikos.
- O kaip jūs apskritai atradote džiazą, Petrai?
P.V.: Ch.Parkerio muzika man buvo pirmasis žingsnis į džiazo muziką, kai, būdamas 10 ar 11 metų, gavau plokštelę „Kansas City Blues“. Mano brolis klausydavosi tos muzikos paišydamas paveikslus. Aš aplink sukinėdavausi, taip Plungėje ir susipažinau su Ch.Parkeriu.
Kai pradedi mokytis, reikia visada mokytis iš geriausio. Įsvaizduokite, gyvendamas Plungėje, gaunu Ch.Parkerio, Louiso Amstrongo galingus įrašus. Dailininkai važiuoja į Luvrą žiūrėti ir kopijuoti genijų paveikslus. Iš to jie praturtėja.
- O kalbant apie klasiką ir džiazą, kaip manote, ką duoda džiazas klasikinį išsilavinimą turinčiam muzikantui?
P.V.: Džiazo muzikos mokymas labai jaunas. Džiazo mokymo sistema tik formuojasi, pirmosios mokyklos atsiradusios tik prieš 40 metų JAV. Džiazas labai atitinka mūsų metą. Per pastarąjį šitmetį džiazo stiliai keitėsi kas kokį dešimtmetį.
Džiazas yra labai imlus, labai universalu - kaip kokia lydeka: stebi padėt, griebia ir dažniausiai viską suvirškina.
Džiazas gali išlaisvinti klasikinį muzikantą. Tie klasikos muzikantai, kurie mokosi džiazo, yra kur kas laisvesni, nesusikaustę, mato viską plačiau, žino, kaip galima varijuoti, nei jų kūnas, nei mąstymas nužrūgę. Toks muzikantas yra judrus.
Nors aš esu prieš jungimą į viena. Klasika turi būti klasika, džiazas likti džiazu. Jeigu pažiūrėsime, kiek yra įvykę tų kergimų, nelabai kas ir išėjo – tai tik vienkartiniai dalykai. Su rimtais dalykais nereikėtų juokauti.
Jei klasikinis artistas turės suvokimą ir atsivers, jis pajaus laisvės pojūtį, suvoks, kad galima groti ne tik taip, bet ir visai kitaip. Per kūrybines dirbtuves ruošdamiesi šiam koncertui, galėsime tą dalyką mėginti atverti. Esu rengęs atviras pamokas ir Australijoje, Kelno, Frankfurto, Leipcigo, Švedijos, Danijos aukštosiose mokyklose. Klasikiniam muzikantui atsiveria naujos galimybės. Įgauna naujumo. Nors būna, kad ir neįgauna. Tai priklauso nuo grojančio instrumento.
Beje, pats Ch.Parkeris labai mėgo klasikinę muziką. Kai Lietuvoje koncertavo Herbie Hancockas, mes kaip tik su juo kalbėjome apie klasikinės muzikos poveikį muzikantams. Jis sutiko su manimi, kad ji labai praturtina džiazo muzikantą ir atvirkščiai.
Bet man vis tiek keistai atrodo, kai Wolfgangą Amadeų Mozartą groja birbyne. Man nelabai siejasi. (Juokiasi.) Gal birbynininkai irgi nemėgsta, kai saksofonu groja?
- Tai koks tas skirtumas tarp klasikos ir džiazo?
P.V.: Jokio. Galiausiai nėra jokio skirtumo. Yra tik skirtingi pavadinimai. O iš tikrųjų -arba tave griebia, arba negriebia. Klasikinės muzikos pradžia susijusi su aristokratija. Tai turtingo, išsilavinusio žmogaus suvokimas. O džiazas eina nuo žemės, nuo dirvos, nuo darbo. Tai tokios dvi skirtingos pradžios. Klasikinė muzika yra elito, o džiazas bando išsivaduoti iš prirūkytų patalpų ir kartkartėmis pasirodo Filharmonijoje, kur negalima rūkyti. (Juokiasi.)
- Juk klasiką reikia labai gerai iš natų išmokti, o jau paskui interpretuoti, o tam reikia turėti sąmonės, raiškos laisvę.
P.V.: Klasiką groji kito žmogaus užrašytą. O džiazmenas gali iš savo skrynelės pridėti ką nors nekopijuodamas. Viena vertus, jis yra kaip kompozitorius duotuoju metu. Klasikinis kūrinys yra apgalvotas, išgyventas ir užrašytas. O džiazo kūrinys vyksta šiuo metu, nors, aišku, irgi gali būti užrašytas.
R.Š: Aš manau, kad geriausios ir gražiausios džiazo improvizacijos yra labai ir labai apgalvotos. Forma džiaze juk nekinta, gali kisti tema, jos variacija. Stuktūra turi būti sutarta, ypač jei groja daugiau muzikantų. Petro solo improvizacijos labai žavi, jos yra tarsi pašnekesys, pokalbis.
- Gal klasika yra monologas, o džiazas – dialogas?
P.V.: Klasika yra moteris, o džiazas - vyras. Skirtumus rodo jau patys pavadinimai, jie labai dideli ir labai reikalingi, mano nuomone. Džiazu mes pavadiname labai daug ką. Iki šiol muzikologai neranda apibrėžimo. Man džiazas kaip sąvoka yra senai pasibaigęs. Džiazu mes vadiname tuos dalykus, kurie nėra džiazas. Pavyzdžiui, improvizacija. Tai nėra džiazas. Bet mes palauksime, gal kas nors... Mano funkcija nėra nemiegoti naktimis ir galvoti, kaip tai pavadinti. Aš tiesiog groju.
- O kur jums baigiasi džiazas ir prasideda improvizacija?
P.V.: Jūs pati ir atsakėte: kur baigiasi džiazas, ten ir prasideda improvizacija. (Juokiasi.)
- Ar manote, kad džiazo įmanoma išmokyti groti?
P.V.: Galima klausti ir kitaip – ar reikia mokyti to džiazo apskritai? Aš manau, kad tam reikalingas pašaukimas. O paskui, aišku, ir noras. Bet norėti galima ir šaltibarščių vasarą ar dar ko nors. O čia turėtų būti toks kitoks dalykas – ne kasdienybės, ne pilkumos, o tokio pakylėjimo, šaltinio vandens, atsigavimo momento dalykas.
- Kaip jums sekasi dirbti su jaunimu?
P.V.: Dirbu pedagoginį darbą nuo 1988 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje klasikos ir džiazo skyriuose. Yra labai gražaus jaunimo. Čia reikėtų pasakyti visus tuos žodžius, kurie tinka jauniems žmonėms – talentingi, perspektyvūs ir labai gabūs. Rezultatai rodo, kad šis darbas yra vertas tų pastangų.
- Kaip manote, kaip jums seksis groti su šiuo jaunimo orkestru?
P.V.: Aš niekada nieko nesitikiu. Tai ne mano reikalas ko nors iš ko nors tikėtis.
- Kaip sekasi kartu dirbti su jaunu dirigentu R.Šumila? Ar nesusipykstate, ar nėra kliūčių?
P.V.: Kadangi esu džiazo muzikantas, nedaug dirigentų mano praktikoje yra pasitaikę. Gal koks 10. Esu bendradarbiavęs beveik su visais Lietuvos dirigentais. Bet su tokiu dirigentu man neteko dirbti. Tas kelias, kurį renkasi Ričardas, yra labai rizikingas. Čia galima labai greitai paslysti. Antra vertus, tai labai rimtas kelias. Jis yra 100 procentų tikras dėl to, ką daro. Jis absoliučiai tiki, kad pavyks. O man belieka pateisinti šį jo pasitikėjimą.
- Kaip pavyko suburti orkestrą, Ričardai?
R.Š.: Norinčių jungtis į kolektyvą žmonių buvo daugiau, nei galėjome priimti. Orkestras nedidelis – vos per 20 žmonių, nes koncerto vieta ir pačios aranžuotės nereikalauja didelės sudėties. O surinkti muzikantus labai lengva, kai eini su P.Vyšniausku. Ir apskritai labai paprasta, kai eini su P.Vyšniausku.
P.V.: Tai yra tenisas, o ką tai reiškia, mąstykite. (Juokiasi.) Dviese miške visada daugiau uogų prirenki.
- Koks šiame projekte yra edukacinis momentas?
R.Š.: Kaip ir kiekviename orkestre – išmokti groti kartu, girdėti vienas kitą, klausytis, kurti ansamblį suvokiant bendrą idėją. Edukacijos imsis Petras. Ne kiekvieną kartą gyvenime pasitaiko proga pagroti kartu su tokiu ryškiu džiazo menininku. Pas mus klasikos ir džiazo muzikantai yra labai atskirti. Kai tik klasikos muzikantams reikia pagroti laisviau, paimprovizuoti ar kokį judesį padaryti, nėra lengva. Įprastas susikaustymas, susivaržymas, įprotis skaityti natas tik taip, kaip parašyta. Jokios laisvės. Būtent šiuo požiūriu Petras, tikiuosi, pasireikš.
- Atrodo, kad orkestras suburtas vienam koncertui. Ar tikitės toliau bendradarbiauti su jaunimo orkestru?
R.Š.: Šį projektą rašėme galvodami apie edukacinį ciklą. Kitą vasarą ketiname surengti dar vienas dirbtuves su kokiu nors stipriu menininku, nebūtinai klasiku. Tikrai šiuo vienu koncertu projektas neužsibaigs, ne tokia jo idėja.
- Jūs, Ričardai, dirbate su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir „bohemiečiais“ – Vilniaus miesto opera. Koks skirtumas dirbti su daug patirties turinčiais žmonėmis ir su tais, kurie susiburs pirmą kartą ir gros pirmą kartą kartu?
R.Š.: Reikalavimai man kur kas didesni. Turi rodyti aukščiausią pilotažą, negali daryti jokios klaidos. Su jaunimu visai kitoks santykis ir man jis labai priimtinas. Jie nuoširdūs, su jais lengva bendrauti, jie lengviau pasiduoda, dėmesingiau perpranta, ko tu nori. Jų akys dega. Orkestrų problema ta, kad ilgiau pagrojusių žmonių akys prigęsta, nors jie visi mokėsi muzikos, norėjo ją groti, greičiausiai žinojo, kad bus orkestrantai. Tačiau dažnai jiems muzika neteikia džiaugsmo. Jauni turi daug vilties, daug noro ir entuziazmo kartu muzikuoti. Tai labai žavi.
P.V.: Jie dar nežino tiesos. (Juokiasi.)
R.Š.: Dirigento tikslas ir yra užvesti, motyvuoti, pažadinti kiekvieną, kad akys užsidegtų. Ir nesvarbu, ar su jaunu, ar su profesonaliu kolektyvu dirbi, tikslas tas pats. Skirtumas tas, kiek pačiam pastangų reikia dėti prie vieno ar kito kolektyvo.
- Jums, kaip jaunam dirigentui, turėtų būti sudėtingiau dirbti su patyrusiais muzikantais, kurie matė daug programų ir dirigentų. Jums reikia įtikinti groti taip, kaip jūs norite.
R.Š.: Taip. Tačiau darbas su LVSO ir Vilniaus miesto opera davė man nepaprastai daug. Jeigu nebūčiau turėjęs tokios praktikos, aš būčiau visiškai kitoks. Kai pagalvoju, visai nesenai baigiau tą akademiją, tačiau šuolis ir augimas padėjo sukaupti milžinišką patirtį būtent dėl darbo su šiais profesonalų kolektyvais.
- Kaip reikėtų gyventi ir muzikuoti, kad nebūtų to nuovargio?
R.Š.: Aš visuomet stengiuosi pamilti kūrinį, ties kuriuo tuo metu dirbu. Susigyventi su juo. Visą laiką ieškoti jame gražiausių dalykų. Svarbu neužmiršti, kad pats pasirinkai muziko profesiją, nes mėgai muziką, ji tave traukė nuo prigimties. Ir kad toliau turi ją mėgti, kad ji bus įvairi. Per meilę muzikai ir tavo paties bus geresnė nuotaika, geresnis gyvenimas, nepaskęsi blogose mintyse.
P.V.: Čia savotiška Dievo duotybė. Man naujumo teikia tos galimybės, kurias gaunu tiesiog neprašydamas. Vieną dieną galiu groti Anykščių rajono Leliūnų kaime šimtui penkiasdešimt bobučių, o po keturių dienų - Niujorko filharmonijoje. Noširdumo prasme pirmenybę atidaviau Leliūnų kaimui. Niujorke buvo daugiau šaltumo. Aš tiesiog pats pasirenku. Jei nenori, neini ten. Man pilkumą išsklaido įvairovė.
Kartais nereikia groti. Reikia išlaukti. Kartais apskritai nesinori groti. Reikia išlaukti. Artisto gyvenime yra labai daug laukimo – lauki lėktuvo, viešbučio, lauki traukinio, lauki koncerto. Ir viskas sueina į tas dvi valandas pasirodymo, nuo kurio priklauso, ar su tavimi sveikinsis, ar ne. Jei blogai pagroji, nesisveikina. Jei gerai pagroji, tai irgi nieko nereiškia, nes po savaitės atrodo, kad nelabai ten ką pagrojai. Labai daug yra rūko.
Įvairovė nėra koks nors mėtymasis, svarstymas, kur čia dar su tuo saksofonu pasirodyti. Pasirodyti man išvis neįdomu. Save parodyti – neįdomu. Man įdomu nusiskinti skanią trešnę, ką nors tokio atmintino.
- Kalbėjote apie klaidas. Ar jaunimas nesuabejoja autoritetu, kai klysti ir atsiprašai?
R.Š.: Aš beveik klaidų nedarau. (Juokiasi.) Visada reikia eiti nuoširdumo keliu. Dirigentų yra daug ir garsių, tačiau daugelis suranda problemą orkestre, nors patys klysta. Orkestras tai iškart pamato. Tada autoritetas labai smunka. Mes juk visi žmonės, todėl aš esu už atsiprašymą.
- Kaip jūs, Petrai, reaguojate į klystančius ir atsiprašančius dirigentus?
P.V.: Jei kas antrą taktą klysi ir sakysi „atsiprašau“, nebus gerai. Bet jei kartą, gal ir nieko. Man visada svarbu ne tik geras artistas, bet ir žmogus. Aš dažniau pasirenku žmogų, kuris yra gal prastesnis muzikantas, bet geresnis žmogus. Tai labai svarbu. Tai išsilygina visada. Man tai labai labai svarbus momentas. Nenoriu pasakyti, kad esame labai skirtingi, bet esame ir skirtingi, tas ir duoda rezultatą. Bet labai svarbu žmogaus savybės, kurių turi Ričardas. Retos tai savybės.
- Kokios?
P.V.: Nesakysiu. Viskas matyti iš jo vairavimo.
Koncertas „Saksofono serenados“. Liepos 26 d. 20 val. Palangos Gintaro muziejaus terasa.
