V.Barchatovas, trisdešimtmetis Sankt Peterburgo Michailo teatro meno vadovas, užsimojo kiekvieną sezoną pastatyti po naują „Eugenijų Oneginą“.
2012 metais tame pačiame Michailo teatre „Eugenijų Oneginą“ pastatė skandalingais režisūriniais sprendimais Europoje pagarsėjęs ukrainiečių režisierius Andrijus Žoldakas. Jo spektaklyje Tatjana savo aistrą vėsino tikru ledu ir vandens srove, Oneginas ant jos galvos bėrė juoduosius žirnius, scenoje stovėjo šaldytuvas, o jame sėdėjo gyvas nykštukas (liliputas) su buteliu...
Šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą, laimėjo „Auksinę kaukę“, bet, kelis kartus parodytas Michailo teatre, buvo išnuomotas prancūzams, Bordo teatrui, o iš jo keliaus po kitus Europos teatrus.
Kaip rašo rusų kritikai, agresyviai radikalų „Eugenijų Oneginą“ pakeitė prėskas.
Lietuvoje šis spektaklis jau aptartas, recenzuotas, bet, kaip pas mus įprasta, vyniojant žodžius į vatą. Rusai tokių kompleksų neturi. Štai kaip spektaklį vertina laikraščio „Izvestija“ apžvalgininkas Jaroslavas Timofejevas.
„Palyginti su A.Žoldako kūriniu, V.Barchatovo versija atrodo superkonservatyvi. Galima sakyti, kad tai trečioji operos režisūros kryptis: dramos svertai apgalvoti, režisieriui yra kur pasireikšti, bet publikos jis nesistengia šokiruoti. Ir gal netgi stengiasi nešokiruoti.
Pagrindinė V.Barchatovo mintis – dėl visko kalta minia. Oneginas, Tatjana, Lenskis iš esmės puikūs, bet, spaudžiami visuomenės, nuolat daro klaidų. Ši idėja taip primygtinai peršama, kad ja sunku patikėti.
Penkiuose iš septynių paveikslų nuolatos matome bjaurius visų rūšių liumpenus – girtus, piktus, susivėlusius. Pagrindiniai herojai, atvirkščiai, visiškai patrauklūs ir neslepia savo klasinio pranašumo. Lieka mįslė, kodėl nuskurę valstiečiai daro tokią įtaką savo ponų mintims ir poelgiams.
Dvikovos čia nėra: yra muštynės, kuriose dalyvauja visas kaimas. Lenskis ir Oneginas peštis nenori ir, matyt, jau atleido vienas kitam, bet girti kaimiečiai juos pakursto ir štai dvarininkai jau vėl pasirengę kibti vienas kitam į atlapus.
Galiausiai kažkieno atsitiktinis smūgis nubloškia Lenskį nuo neaukšto kyšulio, jis krinta ir užsimuša. Režisierius apsaugo Oneginą nuo nuodėmės, pašalina iš operos vienintelį šūvį. O Lenskis, žuvęs nuo stumtelėjimo, supanašėja su senąja grafiene iš „Pikų damos“, kuri išleido paskutinį kvapą vien pamačiusi Germano pistoletą.
Scenografas Zinovijus Margolinas spektaklį apipavidalino taupiai: Larinų namas simbolinės upės ir simbolinių pievų fone tvirtai stovėjo scenoje iki vienuoliktos valandos vakaro. Trečiajame veiksme dailininkas pagaliau pakeitė dekoracijas ir kartu su jomis prasidėjo tarsi kitas spektaklis, labiau pasvertas ir apgalvotas.
Baigiamojo pokalbio fonu tampa bevardė geležinkelio stotis, kurios perone, laukdamas žmonos, rūko Greminas. Prieš tai toje pačioje stotyjebuvo surengtas furšetas Gremino ir Tatjanos atvykimo proga.
Kad ir kaip būtų keista, kuo labiau V.Barchatovas tolo nuo savo pagrindinės idėjos – asmenybės ir minios supriešinimo, tuo geriau jam sekėsi kurti mizanscenas, kinematografiškai detalizuotas ir psichologiškai reljefiškas. Paskutinis Tatjanos ir Onegino dialogas išraiškingos Gremino nugaros fone pakėlė spektaklį į tą įtikinamumo lygį, kurio taip trūko pradžioje.
Beje, jei V.Barchatovas neatsisakys savo sumanymo, kitais metais galima laukti naujo „Onegino“, vadinasi, džiaugtis dėl dabartinio (arba dėl jo liūdėti) teks nebeilgai.“
J.Timofejevas analizuoja ir pagrindinių vaidmenų atlikėjų indėlį į spektaklį. Jo nuomone, A.Grigorian Tatjanos vaidmenį kūrė nervingai ir detaliai, šešiuose paveiksluose puikiai dainavo, bet septintajame, pernelyg įsijautusi į savo herojės tragediją, prarado balso valdymo kontrolę.
Kito laikraščio – „Moskovskij komsomolec“- apžvalgininkei Jekaterinai Kretovai Tatjana, kurios vaidmenį atliko A.Grigorian, pasirodė įdomiausias personažas: „Impulsyvi, nuoširdi, kiek kampuota pirmosiose scenose, ji tampa nepaprastai elegantiška ir santūri finale. Ir šį virsmą artistė suvaidino labai organiškai.“
Interneto portalo operanews.ru apžvalgininkui Fiodorui Borisovičiui A.Grigorian paliko dvejopą įspūdį. „Viena vertus, ji visiškai sėkmingai susidorojo su dauguma dinaminių sunkumų laiško scenoje ir finale – forte buvo valdomas, viršutinės natos skambėjo sodriai, su išraiškingu vibrato. Sykiu buvo girdėti akcentas, netiksliai tariami žodžiai. Nors dikcija iš esmės buvo gera, aukštos tesitūros fragmentuose priebalsės visiškai pradingdavo. Finalinėje scenoje išryškėjo balso nuovargis, pasigirdo šūkčiojimų. Personažas sukurtas tradiciškai: elegantišką uždarumą paskutiniuose dviejuose paveiksluose pakeitė rafinuotas aristokratiškumas.“
Parengė Milda Augulytė
