Per šimtą vaidmenų teatre ir per aštuoniasdešimt kine – šie pora šimtų D.Banionio persikūnijimų į skirtingiausius herojus pažymėjo ištisą kultūros epochą.
Tai epochai priklauso tiek aktoriaus D.Banionio vaidmenys legendinio režisieriaus Juozo Miltinio spektakliuose, tiek vaidmuo Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“, pelniusiame apdovanojimą Kanų kino festivalyje.
Paskutinis D.Banionio vaidmuo – Muravjovas Korikas Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“ 2011-aisiais. Scenoje aktorius paskutinįsyk pasirodė 1999 metais – savo sūnaus Raimundo Banionio režisuotame spektaklyje „Susitikimas“ jis vaidino Johanną Sebastianą Bachą.
Šią vasarą D.Banionį užgriuvo didžiulės sveikatos problemos, kurių garsiajam aktoriui nepavyko įveikti.
Pateko į slaugos ligoninę
Klinikinė mirtis, karščiavimas, plaučių uždegimas, šlapimo takų infekcija – praėjusią liepą D.Banionis patyrė daugybę bėdų.
Medikai galiausiai nutarė, kad bejėgiam ligoniui būtina slauga.
Aktorius buvo perkeltas iš Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo į Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę, kurioje yra Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius.
Tai buvo ne pirmas kartas, kai D.Banioniui prireikė rimtos medikų pagalbos.
2008-ųjų pavasarį prislėgtas savo žmonos aktorės Onos Konkulevičiūtės-Banionienės, su kuria praleido 60 metų, netekties aktorius smarkiai sielojosi. Septynerius metus ištikima D.Banionio gyvenimo palydovė grūmėsi su smegenų vėžiu. Iki paskutinės akimirkos aktorius ją globojo ir guodė.
Po žmonos mirties našlį apėmė ne tik sielvartas, bet ir sušlubavo širdis. Jam buvo įsiūtas širdies stimuliatorius.
Prieš kelias dienas D.Banionį ištiko insultas. Vakar legendinio aktoriaus širdis nustojo plakti.
Lemtingas susitikimas
Troškimas vaidinti D.Banionį apsėdo vaikystėje. Kaip rašė savo atsiminimuose, į mokyklą dar nėjo, kai pirmą kartą Kaune pamatė spektaklį ir pats užsimanė vaidinti. Mokykloje dalyvaudavo kalėdiniuose vaidinimuose, deklamuodavo eilėraščius.
„Noras buvo didelis – prigimtis tokia: gal iš tėvo ir mamos paveldėjau? Abu saviveikloje vaidino, ten ir susidraugavo. Labai mėgau kiną, teatrą, vaikystėje net statistu Kauno teatre dirbau – ir į kišenę gaudavau, ir nemokamai į visus spektaklius pralįsdavau iš užkulisių pažiūrėti“, – yra pasakojęs D.Banionis.
Lemtingas susitikimas įvyko 1941 metais. Tada J.Miltinis, jau įsteigęs Panevėžio dramos teatrą, atvyko pirmųjų gastrolių į Kauną, ir teatre jau vaidinęs Vaclovas Blėdis suvedė Donatą su režisieriumi.
Pats aktorius savo tuometes emocijas apibūdino taip: „Priimtas. Priimtas į tikrą teatrą! Grįžtu namo. Kauno muziejaus sodelyje groja orkestras. Groja, vadinasi, mano garbei. Gražus oras. Tai todėl, kad mane priėmė į teatrą.
Dar nežinojau, kas manęs laukia. Nežinojau, kokius milžiniškus akmenis teks nuversti nuo kelio einant į teatro esmę. Nežinojau, kad tas žmogus, kuris ką tik klausėsi mano deklamavimo, atskleis man visiškai kitokį aktoriaus asmenybės supratimą.“
Dėkingas už tironiją
D.Banionis neturėjo jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad jis yra baigęs kokius nors teatro mokslus ir moka vaidinti, – jo mokykla buvo pusiau pogrindinė J.Miltinio dramos studija, kurioje diplomų niekas neduodavo, ir scena.
„Mes dirbome neskaičiuodami valandų. J.Miltinis išspausdavo iš aktoriaus viską, ką galėdavo, – vėliau pasakojo D.Banionis. – Kai kam jo darbo stilius nepatiko: negalėdavo pakęsti jo pastabų ar atviro pasityčiojimo. Laikė jį tironu.
Bet šiandien galiu pasakyti, kad esu jam dėkingas už tą tironiją. Jis siekė rezultato. Siekė visais galimais, o kartais gal ir negalimais būdais. Ir pasiekė. Žmonės, atėję į spektaklį, būdavo priblokšti to spektaklio jėgos ir psichologinės tiesos.“
Tokių spektaklių ir vaidmenų D.Banionio kūrybinėje biografijoje buvo nemažai – ne tik J.Miltinio režisuotų, tačiau, ko gero, visų su jo pedagogikos žyme.
Peržengė Lietuvos ribas
Buvo įprasta D.Banionį vadinti teatro legenda, bet plačiausiai jį išgarsino kinas.
Dar ankstyvoje jaunystėje aktorius svajojo: „Maniau, kad dirbsiu junga laive, plaukiančiame į Ameriką. Ten išlipsiu, nuvyksiu į Holivudą. Plausiu kavinėse indus tol, kol mane pastebės koks nors režisierius ir pakvies atlikti pagrindinio vaidmens. Taip planavau tapti pasauline žvaigžde.“
Holivudo žvaigžde lietuviui tapti nebuvo lemta. Tačiau daugelis ten dirbusių aktorių galėtų tik pavydėti tos šlovės, kurią jis pelnė.
Nors pradžia nieko gera nežadėjo: pirmąjį kino vaidmenį – biznieriaus Dausos Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“ – D.Banionis vadino nesėkme. Lygiai kaip ir du vėlesnius to paties V.Žalakevičiaus „Vienos dienos kronikoje“ ir Raimondo Vabalo komedijoje „Marš, marš tra-ta-ta!“
„Kas aš? Trijų vaidmenų nevykėlis?“ – mąstė D.Banionis, filmuodamasis dar viename V.Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Ir apsiriko. Vaitkaus – į žiaurią istorijos mėsmalę patekusio paprasto lietuvio – vaidmuo tapo D.Banionio bilietu į didįjį ekraną ir jo, kaip aktoriaus, vizitine kortele.
„Niekas nenorėjo mirti“ peržengė Lietuvos ribas, pateko į tarptautinius festivalius, paskleidė žinią apie lietuvių kino kūrėjus, o D.Banioniui pelnė geriausio aktoriaus vardą ir kitokių regalijų.
Vaidino sovietų žvalgą
Sovietų Sąjungos kino žvaigžde D.Banionis tapo po juostos „Ne sezono metas“, kai režisierius Sava Kulišas netikėtai pasiūlė jam sovietų žvalgo vaidmenį.
Sovietinės kinematografijos vyresnybei D.Banionis neįtiko: ne toks sovietų žvalgas turi būti, o aukštas, elegantiškas gražuolis. Į vaidmenį pretendavo daugybė kitų aktorių. Kol virė diskusijos, filmavimas buvo sustabdytas net kelioms savaitėms, bet filmo autorius galiausiai nugalėjo.
Per filmo premjerą D.Banionis viešėjo Bulgarijoje. Grįžęs nesuprato, kodėl Maskvos oro uoste visi šnibždasi į jį žiūrėdami, prašo autografo. Juostos populiarumas buvo didžiulis, per pirmuosius metus ją išvydo per 35 milijonus žiūrovų.
„Ne šnipą vaidinau, o tiesiog žmogų, įkliuvusį į tokį darbą“, – apie žvalgo vaidmenį yra sakęs D.Banionis. Tą patį turbūt galima pasakyti apie daugumą jo scenos ir ekrano darbų.
Tarp jų – dailininkas Francisco Goya, kompozitorius Ludwigas van Beethovenas vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo filmuose, Kriso Kelvino vaidmuo Andrejaus Tarkovskio fantastinėje dramoje „Soliaris“.
Dar – kapitonas Marianas Michailo Kalatozovo „Raudonojoje palapinėje“. Tai buvo pirmasis filmas, kurį Sovietų Sąjunga kūrė su partneriais vakariečiais ir kuriame D.Banionis vaidino su tokiomis žvaigždėmis kaip Seanas Connery ir Claudia Cardinale.
Anuomet D.Banionis buvo vadinamas intelektualiu aktoriumi. Šviesaus atminimo režisieriaus V.Žalakevičiaus nuomone, tai toli gražu nebuvo viskas: „Jis – aktorius, gerai jaučiantis, lipdantis paveikslą iš vidaus. Jis kuria dvasios interjerą. Kuria pažinimo labirintus.“
Likimą išskaitė iš delno
„Ateis laikas ir tapsi Panevėžio dramos teatro vadovu“, – dar karo metais J.Miltinio studijos auklėtiniui D.Banioniui esą išpranašavusi aiškiaregystės dovana garsėjusi rašytoja Liūnė Janušytė. Bohemišką gyvenimo būdą mėgstanti moteris magijos paslapčių buvo neva išmokusi studijų metais Paryžiuje.
„Tikėsite ar netikėsite likimu, bet trys garsiosios Liūnės pranašystės man išsipildė, – viename susitikime su teatro gerbėjais yra tvirtinęs D.Banionis. – Ji įdėmiai pažiūrėjo į delną ir pasakė – pirmiausia vieną tavo artimą giminaitį suims, išgabens į lagerį. Bet jis sugrįš.
Paskui, sako, tu norėsi pabėgti į Vakarus, bet nespėsi. Ir trečia – tu būsi teatro vadovas. Nieko sau – buvau dar žalias berniokas, o čia – būsi vyriausias. Nenorėjau tuomet tuo patikėti.“
Bet greitai rašytojos žodžiai pradėjo pildytis. Donato sesers vyrą išsivedė gestapas. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, bet išliko gyvas.
1944-aisiais Donatas apsisprendė trauktis, tačiau nesėkmingai. Tik atsitiktinumas jį išgelbėjo nuo žūties, kai trumpam išsiskyrė su drauge bėgančiu jaunu poetu Vytautu Mačerniu: į jį pataikė artilerijos sviedinio skeveldra ir jis žuvo. O kai 1980-aisiais J.Miltinis išėjo į pensiją, D.Banionis užėmė jo vietą ir teatrui vadovavo aštuonerius metus.
Atsisveikinimas ir kartėlis
D.Banionio atsisveikinimas su scena pažymėtas tam tikro kartėlio. Buvo 1988-ieji, šalį jau košė pertvarkos vėjai, ore tvyrote tvyrojo naujų laikų nuojauta, net teatras iš uždaros scenos kėlėsi į gatves ir aikštes.
1988 metais D.Banionis išstojo iš komunistų partijos ir atsisakė valdžios postų. Liko aktorius – tas, nuo ko ir pradėjo. Bet etatinis aktorius jis buvo neilgai – iki to meto, kai valdžia iškėlė sąlygą: arba alga, arba pensija.
„Aš pasirinkau pensiją ir išėjau iš teatro. Nežinau, ar švietė saulė, – jei ir švietė, tai ne vien man, o kadangi Panevėžyje nėra ir Karo muziejaus sodelio, tai ir orkestras negrojo, kaip grojo prieš daugybę metų Kaune tą dieną, kai J.Miltinis mane priėmė į teatrą“, – šitaip atsisveikinimą su teatru yra apibūdinęs D.Banionis.
Apdovanojimų puokštė – didžiulė
1966 m. XV tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje ir D.Banionis apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.
1966 m. pelnė sąjunginio Kijevo festivalio pirmąją premiją už geriausią vyro vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.
1967 m. už filmą „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanotas SSRS valstybine premija.
1969 m. D.Banioniui skirta LSSR valstybinė premija, o tarptautiniame Sofijos kino festivalyje įteikta premija už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“.
1972 m. įteikta tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos premija už Goyos vaidmenį kino filme „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“.
1977 m. skirta SSRS valstybinė premija už filmą „Misterio Makinlio pabėgimas“.
1994 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
1999 m. pelnė Rusijos kino pramonininko Aleksandro Chanžonkovo medalį už indėlį į kino meną.
1999 m. pelnė Rusijos Federacijos draugystės ordiną už nuopelnus Rusijos kino menui ir tarptautinių kultūrinių ryšių stiprinimą.
1999 m. tapo Panevėžio garbės piliečiu.
2002 m. Tarptautinė teatro akademija suteikė akademiko vardą.
2004 m. Sankt Peterburge įteikta premija ir ordinas „Baltijos žvaigždė“, Dar apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.
2008 m. už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui pelnė „Auksinę gervę“.
2009 m. Rusijos Federacija apdovanojo garbės ordinu už indėlį plėtojant teatro ir kino meną bei ilgametę kūrybinę veiklą.
2013 m. skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
2014 m. Kultūros ministerija įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Aktoriaus gyvenimas – margas kaip genys
* D.Banionis gimė 1924 metų balandžio 28-ąją Kaune. Tėvai netrukus išsiskyrė, berniukas liko gyventi su tėvu. Nuo 1941-ųjų persikėlė į Panevėžį, čia baigė J.Miltinio teatro studiją ir visą gyvenimą vaidino Panevėžio dramos teatre.
* 1948 m. vedė aktorę Oną Konkulevičiūtę (1924–2008), su ja pragyveno šešiasdešimt metų. Tais pačiais metais gimė Egidijus (1948–1993), 1957 m. – Raimundas, tapęs kino režisieriumi.
* Apie šeimą D.Banionis buvo sakęs: „Daug važinėjau su teatru, filmavausi, nepastebėjau, kaip sūnūs užaugo. Pasakysiu tiesiai: mažai buvau namie, sūnus augino žmona, ne aš. Tačiau visada jutau nuolatinę Onutės paramą, mūsų santykiai buvo nuostabūs, namie vyravo santaika. Iš filmavimų grįždavau į šeimą – gyvendavau paprastą šeimos gyvenimą. Būtent tai leido priimti įdomius kino pasiūlymus.“
* Po filmų „Niekas nenorėjo mirti“, „Ne sezono metas“ lietuvių aktorius išgarsėjo Sovietų Sąjungoje, kai kuriose kitose šalyse, suvaidino daugiau nei 80 filmų, įkūnijo daugybę personažų – nuo tragiškų iki komiškų.
* Iš vaidmenų kine pats aktorius išskyrė šiuos: Vaitkus Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), žvalgas Ladeinikovas Savos Kulišo juostoje „Ne sezono metas“ (1968), nedidelis kunigo vaidmuo Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“ (1966), Italijoje filmuota Michailo Kalatozovo „Raudonoji palapinė“ (1969, tada italai aktorių praminė Donatello Banioni), Olbanis Grigorijaus Kozincevo „Karaliuje Lyre“ (1971), Goya Konrado Wolfo režisuotoje dramoje „Goja“ (1971), Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ (1972), Savižudžių klubo pirmininkas Jevgenijaus Tatarskio televizijos filme „Princo Florizelio nuotykiai“ (1977).
* Daugiau kaip šimtą vaidmenų teatro scenoje atlikęs D.Banionis savo gyvenimo saulėlydyje išskyrė tik keliolika, jo nuomone, įsimintinų. Tai – Jasius Kazio Binkio „Atžalyne“, Edvardas Antano Vienuolio „Prieblandoje“, Andrejus Aleksandro Ostrovskio „Belugino vedybose“, Pavka Korčiaginas Nikolajaus Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“, daktaras Dornas Antono Čechovo „Žuvėdroje“, Jorgenas Tesmanas Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“, Tėvas Arthuro Millerio „Komivajožieriaus mirtyje“, komiškas Bopertiu vaidmuo Eugene’o Marino Labiche’o „Šiaudinėje skrybėlaitėje“, Bankas Williamo Shakespeare’o „Makbete“, Bekmanas Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“, Edgaras Augusto Strindbergo „Mirties šokyje“.
* D.Banionis buvo mėgstamas ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Būtent rusai sukūrė dokumentinį filmą „Pasivaikščiojimas su Donatu Banioniu“. Šis filmas – tarsi kelionė į aktoriaus praeitį, į Panevėžio teatrą, kur jis dirbo visą gyvenimą, į jo senąjį butą tame mieste. Per šiuos pasivaikščiojimus D.Banionį lydėjo lietuviai kolegos Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, latvis Ivaras Kalninis, garsūs Rusijos aktoriai.
