Mariaus Ivaškevičiaus parašyta ir Oskaro Koršunovo pastatyta pjesė „Išvarymas“, narpliojanti emigracijos temas, sceną išvydo 2012 metų pabaigoje. Nuo tada apie jį kalba ne tik kritikai, bet ir teatro anksčiau nelankę žiūrovai.
„Akivaizdu, kad „Išvarymas“ pataikė į pačią šerdį“, – įsitikinęs O.Koršunovas.
– Oskarai, jūsų manymu, kokia „Išvarymo“ populiarumo priežastis?
– Teatre svarbiausia, kad spektaklio vibracija perteiktų esamą laiką, visuomenės slinktį. Tada jis tampa didesniu reiškiniu, ne vien spektakliu. Regis, „Išvarymui“ tai pavyko, nes jame lankosi net tie, kurie į teatrą nevaikšto.
Kitas dalykas – pjesė yra apie emigraciją, kuri palietė visus. Ne tik tuos, kurie iš tiesų emigravo. Juk mes savotiškai emigruojame net neišvažiuodami iš Lietuvos. Lietuva pati yra kitimo būsenoje: ir vertybių, ir savivokos.
Dar vienas svarbus momentas – pjesėje narpliojamas tapatybės klausimas, kuris labai opus šiems laikams. Dabar keičiasi daugelio dalykų suvokimas: pasaulio, valstybės, tautiškumo.
Spektaklyje svarbi ir tautiškumo, valstybingumo, lietuvybės tema. Vytauto Anužio vaidinamas Benas finale sako: „Už ką tu mus šitaip baudi, negi mes taip pasenom, negi mes taip nereikalingi?“
Kita vertus, spektaklyje daug humoro, juoko. Tai svarbu, nes ir pačiose emigrantų istorijose yra labai daug juokingų dalykų. Visas spektaklis išaustas iš vieno didelio arba iš daugelio mažų nuotykių. Man nuotykis įdomiausias kaip savęs pažinimo galimybė, nes per nuotykį mes bene geriausiai save pažįstame. Tai, regis, žiūrovui irgi yra simpatiška. – Mariaus Repšio Vandalas „Katedroje“ tapo Laurynu. Kodėl?
– Taip atsitiko ir dėl Repšio talento, ir todėl, kad „Išvaryme“ jis suvaidino ir labai komišką, ir kartu dramatišką vaidmenį. Todėl pagalvojau, kad jis gali suvaidinti ir tragišką vaidmenį. Šiuo atveju „Katedroje“ daugiau rėmiausi Justinu Marcinkevičiumi nei istoriniais faktais. Nors istoriškai pats Laurynas Gucevičius buvo iš kaimo.
Todėl Vandalas į Lietuvą gali grįžti visai kitoks ir bandyti statyti Katedrą, kuri griūna, o Lietuvoje ji vis dėlto griūna... Aktoriai šmaikštūs, jie sukūrė tokį anekdotą: „Oskaras vieną kartą neatėjo į repeticiją, nes į teatrą ėjo ne per Odminių gatvę, bet per Gedimino prospektą ir eidamas pamatė, kad Katedra stovi.“
Just.Marcinkevičius Katedrą suvokia ne tik kaip religinę vietą. Dėl to ji ir pastatyta klasicistiniu stiliumi. Just.Marcinkevičius ją suvokė kaip kvorumą, kaip šviesios bendruomenės vietą, kaip demokratijos židinį, kaip harmoningos visuomenės statinį.
Reikia to Lauryno, kuris tokį statinį Lietuvoje bandytų atkurti. Tikėtina, kad tas pats Laurynas ir grįš. Tas pats Vandalas, Vandalo sūnus, ir atstatinės „yrančią mūsų Katedrą“.
– Ką spektakliui reiškia jo ilgaamžiškumas? Kas su juo vyksta, kai įgyjamas kitas pagreitis?
– Nors „Išvarymas“ jau suvaidintas penkiasdešimt kartų, aktoriai neprarado entuziazmo. Juos kartais reikia net pristabdyti. Dėl labai gyvo ryšio su žiūrovais jiems patinka vaidinti šiame spektaklyje. Jei patinka, spektaklis gyvena.
„Išvaryme“ labai daug polėkio. Jis gyvena, jis gyvas, jis šviežias. Aišku, šiek tiek taisytinas, nes kai kurie dalykai išsiklaipo, bet mes susitinkame su aktoriais, diskutuojame beveik prieš kiekvieną spektaklį, per pertraukas, po spektaklio. Kartais tos diskusijos būna skaudžios, kartais ir apsipykstame.
Kol kas „Išvarymą“ galima vadinti jaunu spektakliu, nors jis jau daug kartų suvaidintas.
Pavyzdžiui, tokie mano spektakliai, kaip „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“, jie išgyvenę įvairius etapus: ir didelį populiarumą, ir kažkokius nuosmukius, pakilimus. Tikiuosi, kad „Romeo ir Džuljeta“ vėl atgims, spektaklis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre, atgaivinant personažus, nes kai kurie iš jų jau ne savo amžiaus, švelniai tariant. Esu ne sykį akcentavęs, kad spektaklis gali egzistuoti, jeigu jisai kuriamas nuolat.
Savo teatre aš tai daryti turiu galimybę, „Žuvėdrą“ kuriam ir kuriam, darom ir darom. Mes po metų skelbiam premjerą ir toliau kursim šį spektaklį. Noriu pasakyti, kad Nacionaliniame teatre tokia galimybė beveik yra, bet daugelyje valstybinių teatrų to nėra. Yra keli teatrai, kuriuose aš galiu dirbti tuomet, kai matau, kad reikia. Pavyzdžiui, Norvegijos nacionaliniame teatre. Ten bet kada galiu nuvykti ir bus suorganizuota repeticija, ir aš galėsiu dirbti, repetuoti.
Spektkalis taip pat turi keistis. Tai panašu į vyno brendimo procesą. Geras spektaklis sendamas gerėja, o prastas – prastėja. Visai kaip vynas.
– „Išvarymui“ ypatingos gyvybės suteikia muzika. Muzikantai jame kaip aktoriai yra aktyvūs spektaklio dalyviai.
– Sauliaus Prūsaičio muzika – dar vienas šio spektaklio sėkmės veiksnių.
„Išvarymą“ statant Rygoje susikūrė grupė „Ryga“. Ji šiuo metu – viena populiariausių Latvijoje. Visose radijo stotyse latviško „Išvarymo“ „gabalai“ yra itin populiarūs.
Repetuojant vilnietiškąjį „Išvarymą“ muzika buvo čia pat parenkama, čia pat kuriama. Tai labai įkvėpė aktorius, o aktoriai – muziką.
S.Prūsaitis subūrė atskirą grupę (čia groja ne grupė „Happyendless“), jis sėdėjo visose repeticijose, ir aktoriai visose repeticijose repetavo su gyva muzika. Dėl to ir susiformavo pusiau miuziklas, pusiau dramos spektaklis. Šis muzikantų ir aktorių susikalbėjimas vyksta ir dabar, o tai duoda ir išlaiko visą spektaklio ritmą: jeigu aktoriai pradeda vėluoti, muzika neleidžia jiems „iškristi“ iš spektaklio partitūros, ir atvirkščiai. Tarp jų vyksta džiazas, stalo tenisas, tai – fenomenalu.
Į tai ypač atkreipė dėmesį lenkų kritikai. Ši muzika ypač mano kartai ir kartai, apie kurią kalbama spektaklyje, tiksliai asocijuojasi su autentiškais išgyvenimais. Beje, lenkų kritikai po itin sėkmingų gastrolių Varšuvoje apgailestavo, kad toks spektaklis neatsirado jų šalyje. Dabar net keli teatrai nori kviesti statyti šį kūrinį Lenkijoje.
– „Išvaryme“ itin daug aktorių improvizacijos. Kaip jūs valdote šį procesą?
– Aš daug bendrauju su aktoriais. Niekada neleidžiu aktoriui improvizuoti, jei jis nežino, kokia tema improvizuos. Dėl to ir statydami šį spektaklį, ir dabar mes kalbamės apie esmines spektaklio temas. Improvizacija įmanoma tik stovint ant tam tikro pagrindo. Improvizacija neturi tapti abstrakcija. Mes ir per repeticijas daug improvizuojam.
Aktoriai kartais sako, kad patys daug ką sukuria. Aš visada stengiuosi sudaryti įspūdį, jog aktorius pats kuria, nors žinau, apie ką jis turi kalbėti ir ką sukurti. Man kartais keista, kad aktoriai stebisi, jog jie kuria. Bet jie juk turi kurti.
Man aktorius yra menininkas, o ne dresiruota beždžionė. Jis ir iš režisieriaus neturi tikėtis, kad būtų dresiruojamas kaip beždžionė. Ir kai taip vyksta nuo pat pradžių, kai aktorius pasijaučia kūrėju, tada jis tą spektaklį įsimyli. Tai yra labai svarbu.
– Šis spektaklis dėl savo gabaritų sunkiai išvežamas iš Vilniaus, ar ne?
– Jį galima keisti. Juk pagrindinės mizanscenos vyksta aplink metalinę sofą. Gali paimti tą sofą ir visai mažame teatre parodyti spektaklį.
Scenografas Gintaras Makarevičius tiesiog taip apipavidalino didelę šio teatro sceną. Šią sceną tiesiog reikėjo apgyvendinti. Bet nuvežus dalį baro, tą sofą, galima šį spektaklį parodyti, nes tai yra pasakojimas.
– Dėl šiame spektaklyje skambančių keiksmažodžių visi akmenys lekia į jūsų daržą.
– Taip, keiksmažodžių jame daug. Iš pradžių jie publiką šokiruoja, vėliau praktiškai jų nebegirdi. Ir gyvenime žmonės nevaldo savo keiksmažodžių.
Lietuvoje, beje, žmonės keikiasi itin daug. O kūrinyje važiuoja Vandalas, važiuoja Benas, ir jie keikiasi. Tai yra natūrali jų kalba. Gyva kalba Nacionalinio dramos teatro scenoje, manau, yra labai gerai.
Nepritariu keiksmažodžiams, kurie scenoje skamba be pagrindo, šiaip sau. Bet šiuo atveju – visai kas kita.
– Giriate šį spektaklį nerausdamas.
– Tiesą pasakius, man labai lengva girti šį spektaklį, nes jį kūrė kolektyvas.
Visų pirma, jį kūrė patys emigrantai – pjesė parašyta pagal tikras istorijas. Kūrinys parašytas tam tikro socialinio sluoksnio emigrantų kalba.
Labai įdomūs ir šio spektaklio kalbiniai dalykai: yra ir banditų, ir studentų, ir žemaičių, ir Anglijos indo žargono. Jame daug kalbinių žaidimų, bet visi pagrįsti.
Su šiuo spektakliu atėjo nauja aktorių karta, kuri tapo Nacionalinio dramos teatro branduoliu. Visi jie jau buvo kažkur vaidinę, bet tik šiame spektaklyje, kai jie visi kartu pasirodė, tapo įdomiausiais, stipriausiais šio teatro aktoriais.
– Jūsų kūryba labai įvairi. Net formų prasme kameriniai spektakliai kartais pasiekia ne mažesnės įtaigos. Kaip jūs pats vertinate savo spektaklius?
– Tie spektakliai, kurie vyksta mažoje erdvėje – „Dugne“, „Žuvėdra“, „Paskutinė Krepo juosta“ – kažkuria prasme jie yra ir sudėtingesni. Ir su aktoriais daugiau dirbta. Juose gilinamasi ir į patį teatrą... Bet tikras teatras – totalus teatras. Tai yra tokie pastatymai kaip „Išvarymas“, kuris pajudina visuomenę. Apie šį spektaklį rašė ir politikai, ir politologai... Tai tapo reiškiniu, kuris peržengė teatrinį hermetišką gyvenimą, tai tapo socialiniu reiškiniu.
Jeigu mes galvotume apie Antikos laikų teatrą, kai jis galėjo pakeisti visuomenę, tai šiame kontekste „Išvarymas“ – lygiai toks pats reiškinys. Tai – totalus teatras. Tą patį galiu pasakyti ir apie „Katedrą“. Tai – ne mažiau lankomas spektaklis, nors jis ir nesusilaukė kritikos įvertinimų.
Tokie spektakliai buvo „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“, toks spektaklis buvo, beje, „Ten būti čia“, į kurį žiūrovai eidavo po penkiasdešimt kartų. Kai spektaklis paliečia laiko nervą, o nėra vien šiaip geras spektaklis, kuriame šiaip labai gerai vaidina aktoriai – tai šiuolaikiniame teatre svarbiausia.
Akyliau pažiūrėjus į „Išvarymą“, galima pastebėti, kad jame yra ir grubių dalykų, ne visi jame taip gerai ir vaidina, bet tai kartais ne tiek ir svarbu. Manau, kad jei spektaklis tampa socialiniu reiškiniu, jis yra tikras teatras.
