Klausytojai pajuto kūrinio tragizmą
„Groti D.Šostakovičiaus muziką labai sunku – patiri didžiulę emocinę įtampą net per repeticiją“, – sako V.Repinas, šio kompozitoriaus kūrinius atliekantis jau ketvirtį amžiaus, o Koncerto smuikui ir orkestrui partitūrą vadinantis idealia.
Smuiko koncertą D.Šostakovičius sukūrė jam lemtingais 1948 metais. Kūrinyje atsispindi D.Šostakovičiaus to meto kūryboje išryškėjusi begalinės širdgėlos ir dygios, totalios prievartos kolizija. Taurus Pasakalijos liūdesys čia susiduria su kunkuliuojančiu, dirbtiniu finalo džiaugsmu. Beje, finalas kandžiai pavadintas Burleska.
„D.Šostakovičius – ne paprastas muzikas. Jo gyvenimo misija – būti savotišku metraštininku. Jam pavyko užfiksuoti ir kasdienę tragediją, ir daugelį linksmų, laimingų gyvenimo akimirkų. Žinoma, žmonės, kurie visa tai patyrė savo kailiu, grojo kitaip negu mano karta (koncerto premjera įvyko tik 1955 metais, griežė Davidas Oistrachas. – Aut.).
Tačiau dėl jo muzikos tragizmo galiu pateikti pavyzdį: šį kūrinį grojau Čikagoje praėjus trims dienoms po rugsėjo 11-osios įvykių. Amerikos publikos požiūris į šią muziką paprastai būdavo kaip sovietinės cenzūros: juk D.Šostakovičius specialiai kai kuriose vietose nurodė daug didesnius tempus, kad cenzoriai nespėtų įsigilinti į turinį. Amerikiečiai taip ir priimdavo šį koncertą. Bet kai grojau tą dieną Čikagoje, pirmą kartą klausytojų akyse išvydau ašaras. Jie pajuto D.Šostakovičiaus tragizmą ir aš tai mačiau“, – apie Vilniuje skambėsiantį kūrinį kalba V.Repinas.
Gimtajam miestui dovanojo festivalį
V.Repinas Lietuvos publikai ne naujiena – jis du kartus dalyvavo Vilniaus festivalyje, grojo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, gastroliavo po Europą su Lietuvos kameriniu orkestru.
Iš Novosibirsko kilęs muzikantas šiemet savo gimtajame mieste, naujoje koncertų salėje, surengė plataus atgarsio sulaukusį tarptautinį Transsibiro meno festivalį, kuriame dalyvavo ir Novosibirsko simfoniniam orkestrui dabar vadovaujantis G.Rinkevičius. Maestro pakviestas, dabar smuikininkas atvyko į Vilnių kartu pradėti naujo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono.
Beje, Transsibiro meno festivalis buvo užbaigtas tuo pačiu D.Šostakovičiaus koncertu, kuris skambės Vilniuje. Ir užbaigtas netikėtai – kadangi į Novosibirską neatvyko jam diriguoti turėjęs dirigentas, V.Repinas ryžosi koncertą atlikti be dirigento. „Nebūčiau to daręs, jeigu nebūčiau pasitikėjęs orkestro muzikantais“, - pabrėžė jis jau pasibaigus festivaliui.
Žvaigždžių liga nesusirgo
43 metų V.Repinas kadaise vadintas vunderkindu. Žvaigždžių liga mažąjį stebuklą dažnai paverčia amatininku, bet Vadimas savęs vunderkindu nelaikė ir, net laimėjęs garsius smuikininkų konkursus, tobulino meistriškumą. Už tokį požiūrį jis dėkingas ir savo garsiajam pedagogui Zacharui Bronui.
Dabar muzikantas iš Sibiro priklauso pasaulio smuikininkų elitui ir neretai lyginamas su didžiaisiais Yehudi Menuhinu, Jascha Heifetzu, Isaacu Sternu ar D.Oistrachu. Italijoje jis vadinamas nei daugiau, nei mažiau kaip rusų Paganini.
Per vieną koncertą Genujoje V.Repinui buvo suteikta garbė griežti Niccolo Paganini smuiku, kuris laikomas geriausiu pasaulyje dėl savo skambesio.
„Ateini į meriją, kurioje šis smuikas saugomas, meras atidaro seifą ir paima instrumentą. Per repeticiją budi karabinieriai. O vėliau, per koncertą, meras atneša smuiką į sceną ir paduoda. Iš abiejų pusių šalia tavęs vėl stovi du gražiai apsirengę karabinieriai. Viskas labai koloritinga“, – vieną savo koncertinio gyvenimo nuotykių prisimena V.Repinas.
Savo smuiką Guarneri del Gesu „Bonjour“ V.Repinas vadina N.Paganini smuiko broliu – jis pagamintas tais pačiais 1743 metais. Savo smuiką V.Repinas taip apibūdina: „Visada svajojau griežti šio meistro instrumentu. Stradivariaus smuikų garsas, mano požiūriu, pernelyg nežemiškas. O Guarneri savo kūdikiams suteikdavo žmogaus balsą. Jais griežti sunkiau, visiškai kitas garso išgavimo būdas, bet man Guarneri smuikas leidžia atskleisti didesnę spalvų paletę.“
Nesiverčia per galvą dėl honorarų
Pastaruoju metu akademinėje scenoje vis madingesni įvairūs eksperimentai. Kai kas įsigudrina pagriežti smuiku net po vandeniu. O „Yamaha“ sukūrė galingus elektrinius smuikus ir altus. Kai kurie garsūs muzikantai juos išbandė ir liko patenkinti. Ką apie tai mano V.Repinas?
„Kas gali groti po vandeniu – tegul groja. Jeigu jo instrumentas skamba ir jį gerai girdi tie, kurie liko sausumoje, kodėl gi ne? O elektriniu smuiku taip pat griežiau. Jis leidžia išgauti bet kokius garsus – ir „Harley-Davidson“ riaumojimą, ir kliuksėjimą tualeto bakelyje. Aš dėl to neapsvaigau, bet, matyt, taip galima privilioti naujos publikos, padidinti honorarus“, – svarstė muzikantas.
O kokie jo honorarai? Atsakydamas į šį klausimą V.Repinas sako vadovaująsis vieno savo vadybininko iš Paryžiaus patarimu, kad pasirašant kontraktą reikia paisyti trijų dalykų: prestižo, asmeninio malonumo (kad pačiam būtų įdomu groti) ir finansinio atlygio.
„Jei mane tenkina bent dvi iš šių sudedamųjų dalių, aš sutinku. Todėl kartais groju beveik veltui. Taigi honorarai būna nuo nulio iki 50 tūkstančių dolerių už koncertą“, - į savo piniginę leido pažvelgti garsusis smuikininkas.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas. Smuikininkas V.Repinas. Dirigentas G.Rinkevičius. Programoje - D.Šostakovičiaus 1-asis koncertas smuikui ir orkestrui, A.Brucknerio 7-oji simfonija. Rugsėjo 12 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmai.
