Pabuvusius suomio Janio Nuutineno cirko trilogijoje, išvydusius lietuvaitės Monikos Neverauskaitės ir žavingųjų jos kolegų bei akrobato ir žonglieriaus Konstantino Kosoveco pasirodymus, pamačiusius prancūzų trupės „Cie Les Choses de Rien“ premjerą naujojo cirko garbintojų laukia prasmingas festivalio uždarymo vakaras.
Ar žodis „prasmingas“ čia tinkamiausias, galėtų atsakyti pati kylanti prancūzų šiuolaikinio cirko žvaigždė C.Dazinas. Bet kokiu atveju, pamąstyti bus apie ką. 32 metų Lilyje, Šiaurės Prancūzijoje, gyvenantis prancūzas į tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį Naujojo cirko savaitgalis atsiveža du spektaklius, kurie žiūrovams bus parodyti rugsėjo 14-osios vakarą „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje.
Vienas jų – daugybę festivalių ir scenų Europoje apkeliavęs minimalistinis, estetiškai patrauklus ir poetiškai nuteikiantis mono spektaklis „Šnabždesys“, kviečiantis pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Derinant šiuolaikinį šokį, hiphopą ir žongliravimo techniką, per kūno judesius ir ore skraidančius kamuoliukus sukeliamos kiekvienam pažįstamos gyvenimo etapų asociacijos. Šis kūrinys yra apie fenomeną, vadinamą priešmirtine būsena. Tačiau spektaklis nėra apie mirtį – kūrėjui rūpi gyvenimas.
Antrasis spektaklis „R2JE“, liepą parodytas garsiajame Avinjono festivalyje, yra apie dviejų žmonių santykius. Čia į pagalbą prancūzas pasikvietė japonę šokėją Chinatsu Kosakatani.
Kodėl būtent tokias temas pasirinko C.Dazinas ir ką reiškia jų pavadinimai, kokią žinią žiūrovams siekia perteikti savo spektakliais ir kas svarbiausia dviejų žmonių santykiuose – tiesiai iš paties atlikėjo lūpų.
– Spektaklis „Šnabždesys“ yra apie fenomeną, kuris vadinamas priešmirtine būsena. Tačiau spektaklis nėra apie mirtį. Jis apie gyvenimą, tiesa? Kodėl pasirinkote būtent tokią temą? Ar kalbate apie tai bendrąja prasme, ar iš savo patirties?
– Manau, tai buvo nutikę ir man, kai buvau penkių mėnesių. Mama rado mane gulintį lovytėje pamėlusiu veidu. Buvau išvežtas į ligoninę, kur praleidau savaitę. Žinau, kad gydytojai taip ir nenustatė, kas tada man buvo nutikę. Aš, aišku, to nepamenu, bet, manau, mano pasąmonė yra pakankamai stipri, kad galėtų prisiminti pirmąsias mano gyvenimo dienas.
Tačiau šis gyvenimo įvykis nebuvo tokios spektaklio temos priežastis. Apie mirtį susimąsčiau dirbdamas prie vieno trumpo spektaklio. O žongliruodamas ir judėdamas visada stengdavausi išreikšti tam tikrą gyvenimo akimirką. Nepamenu, kada tai buvo, bet vieną dieną tiesiog pagalvojau apie šį fenomeną ir supratau, kad tai gali būti mano spektaklio tema. Pirmasis šios būsenos etapas yra šviesa tunelio gale. Antrasis – pro akis prabėgantis žmogaus gyvenimas. Paprastai žmonės, kurie patiria priešmirtinę būseną, pirmiausia atsiduria vadinamajame tunelyje tarp gyvenimo ir mirties, išgyvena tam tikrus prisiminimus. Statydamas šį spektaklį apie tai perskaičiau daugybę knygų.
– Daugelis menininkų teigia, kad per šokį, piešimą, muziką ir kitus dalykus jie stengiasi išreikšti tai, kas jiems svarbu. Kas svarbu jums? Ką norite pasakyti savo spektakliais? – Šiuo spektakliu noriu išreikšti keletą jausmų, kuriuos patiriame ar galime patirti skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais: vaikystėje, senatvėje… Manau, kiekviename jų yra daug gražių dalykų, tačiau lengvai galime save prarasti. Svarbiausia šio spektaklio mintis yra suprasti, kad gyvenimas yra trumpas ir kad turime stengtis kuo geriau jį nugyventi. Gali atrodyti, kad tai visiškai paprasta žinutė, bet man atrodo svarbu suvokti, kad kiekviename gyvenimo žingsnyje galite atrasti ką nors miela.
– Kada pradėjote užsiiminėti gimnastika, šokti, žongliruoti?
– Gimnastikos ėmiausi būdamas šešerių, o žongliruoti – dvylikos. Visą savo gyvenimą dariau tai su mažomis pertraukomis arba, priešingai, sunkiai dirbdamas. Daugiau kaip šešerius metus prie viso to dirbau itin daug ir sunkiai. – Koks skirtumas vaidinti vienam ir su partneriu? Kaip jums labiau patinka?
– Man patinka abu variantai. Vaidinti vienam labai gera, nes jauti didelį pasitenkinimą, kai viskas pasiseka. Labai malonu, kai girdi žmones sakant, kad jiems labai patiko, nes žinai, kad visa tai – tik tavo dėka. Kai vaidini vienas, vyksta tiesioginis dialogas su auditorija.
Kita vertus, smagu dirbti ir su partneriu. Kartais kitas žmogus pažeria idėjų, kurių pats nebūtum sumąstęs, taip pat su juo pasidalyi ir savosiomis. Dirbti su partneriu man yra ganėtinai nauja, todėl vis dar turiu eksperimentuoti ir kartais į viską pažvelgti iš šono. – Pirmą kartą dirbote su japone šokėja Ch.Kosakatani. Kokį įspūdį ji jums paliko?
– Chinatsu yra nepaprastai gera šokėja, turinti nuostabią sielą. Ji labai prieštaringa: labai rami, bet gali būti ir labai greita. Galėčiau palyginti ją su vulkanu, kuris gali išsiveržti neįspėjęs. Ji gležna ir stipri tuo pačiu metu.
– Ką reiškia pavadinimas „R2JE“? Kokia šio spektaklio idėja? Kas jums svarbiausia dviejų žmonių santykiuose?
– „R2JE“ pažodžiui reiškia „žaidimų aikštelę“ arba „dviejų žaidėjų susitikimą“. Nutarėme naudoti šį pavadinimą, nes prieš pradėdami statyti spektaklį nuolat žaidėme įvairius žaidimus, mėgindami rasti jiems materialų kūną, judesį. Taip pat norėjome kalbėti apie poros santykius. Skaitėme daug knygų ir supratome, kad poros santykiuose yra daug psichologinių žaidimų, taigi pamanėme, kad šis pavadinimas puikiai tiks.
Šiame spektaklyje norime išreikšti tai, kas lieka nepasakyta bendraujant ir kaip viskas gali baigtis, jei žmonės liaujasi žaidę, neranda laiko pokalbiams. Manau, tai daugelio porų problema – žmonės tiesiog gyvena kartu nebendraudami. O būtent bendravimas yra svarbiausias dalykas santykiuose. – Kaip manote, kodėl naujasis cirkas toks populiarus Prancūzijoje?
– Manau, jis toks populiarus todėl, kad suteikia žiūrovams galimybę pamatyti techniškai sunkius triukus, taip pat sukuria lyrišką atmosferą. Be to, kai kuriuos spektaklius žmonės gali interpretuoti taip, kaip nori. – Ar kada nors svajojote tapti kuo nors kitu?
– Kai buvau jaunas, norėjau tapti gimnastikos čempionu, paskui motokroso, o vėliau – ir riedlenčių (šypsosi). – Savaitgalį atvykstate į Vilnių. Pirmą kartą čia lankysitės? Kiek paviešėsite?
– Taip, tai bus pirmas kartas. Labai tuo džiaugiuosi, nes iš daugelio žmonių girdėjau, kad tai nuostabus miestas. Deja, kitą dieną po pasirodymo turėsiu grįžti į Prancūziją. Bet net ir turėdamas vieną dieną pasistengsiu kuo daugiau pamatyti.
„Naujojo cirko savaitgalio '14“ programa
Rugsėjo 12 d. 21 val. Menų spaustuvės Juodoji salė
Mouvinsitu (60’) | Cie Les Choses de Rien (Prancūzija)
Akrobatika, šokis ir vaizdas, susiliejantys į viena. Premjera!
Rugsėjo 13 d. 18 val. Lukiškių aikštė
Objektų cirko trilogija (150’) | Circo Aereo (Suomija)
Vienas vakaras – trys cirko palapinės – trys spektakliai – improvizuota vakarienė
Rugsėjo 13 d. 21 val. Menų spaustuvės Juodoji salė
Open Circus Gala (90’) | CirqueGebouw (Nyderlandai) ir 1854 | Konstantin Kosovec (Lietuva)
Įtraukiantis įvairių cirko disciplinų reginys
Rugsėjo 14 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodoji salė
Šnabždesys (35’) ir R2JE (30’) | Clémento Dazino (Prancūzija) | Chinatsu Kosakatani (Japonija)
Šnabždesys – poetiškas minimalistinis žongliravimo spektaklis
R2JE – žaismingas šokio ir žongliravimo pasimatymas. Premjera!
