Atleiskite, sausakimšai į spektaklius prigužėjusi jaunoji publika: tai, kas nauja jums, man, anot žydų karaliaus Saliamono, - po saule nieko naujo. Scenoje esu keturiasdešimt metų. Teko dalyvauti daugybėje tuo metu naujų eksperimentinių scenos variantų. Dešimt metų vaidinau Europos gatvėse, cirkuose, teatruose, bažnyčiose, klubuose, sporto rūmuose. Pats stačiau hepeningus. Vienas toks buvo rodomas tris naktis Stokholmo pagrindinėje miesto aikštėje „Sergelstorg“ 1986 metais, dalyvavo baletą šokantys kultūristai, a cappela dainavo roko dainininkai, buvo video intarpų, keliolika aktorių ir dvi paskerstos kiaulės. Skambėjo Ludwigo van Beethoveno devintoji simfonija. Pavadinimas? „Paskersto supratimo vizija“.
Žinau, kad „Menų spaustuvė“ jau devintus metus Lietuvos žiūrovams pristato naujausius šiuolaikinio cirko pavyzdžius. Tikras Sizifo darbas, duodantis vaisių. Tai buvo pirmasis mano apsilankymas šios organizacijos projekte. Į festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“ ėjau suintriguotas reklamos. Ir susidūriau su laimingais, kiek susireikšminusiais saviveiklininkais scenoje. Jie tikriausiai mano, kad jiems scenos meno gravitacijos dėsniai negalioja.
Tuojau sakau, kad paskutinio prancūzo ir japonės pasirodymo nemačiau, todėl mano geranoriškai kritiškos pastabos jokiu būdu su jais nesusijusios. Nemačiau, nes surėmus stuburo skausmams teko likti namuose. Nekantriai lauksiu kitų metų.
Taigi egzistuoja toks įprastas Vakaruose fenomenas, dar nepaplitęs Lietuvoje. Kalbu apie požiūrį į scenos meną. Ten vyrauja nuomonė, jog kiekvienas gali daryti bet ką. Bet kas ir gaunasi. Pavyzdžiui, palankius keletą teatro, cirko ar šokio kursų, jau galima drąsiai eiti į sceną. Tų kelių mėnesių scenos meno kursų yra kiek tik širdis geidžia. Pasisekus galima sutikti rimtų scenos profesionalų dėstytojų. Po tokių „studijų“ pasivadinus burtažodžiu „šiuolaikinis“ pradedama manyti, jog žinių spragas režisūroje, aktorystėje, profesionalumo stoką akrobatikoje ar šokyje užglaistys viena kita įdomi sceninė idėja.
O žiūrovai? Sausakimša salė ir visi ploja. Įdomu, ar jie plotų, jei kuris jų tą dieną būtų nusipirkęs gražius batelius, kurių neįmanoma apsiauti, arba jie suplyštų po penkių minučių? Kaip čia atsitinka, kad pagarba profesionalumui dingsta ir plojama viso labo saviveiklinio gatvės teatro lygio pasirodymui? Belieka džiaugtis faktu, kad mūsų žiūrovai yra ištroškę naujienų, kurių kokybės jie dar negali lyginti.
Vien tik ambicingumas, siekis laužyti visas sceninio meno taisykles manant, kad čia labai jau kieta, stebuklo nesukuria. Atvirkščiai, sugriauna. Pabandyk paaiškinti tai žmogui, nuoširdžiai įsitikinusiam, kad užpildyti dviejų su pusę valandų trukmės mono pasirodymui reikia bent elementaraus laiko sąvokos scenoje supratimo. Kad daiktai, scenografija, simpatiškas, kiek naivus suomiško kaimo keistuolio įvaizdis, persunktas 1960-tųjų nostalgijos, niekaip neužpildys nekontroliuojamos tuštumos. Nepradangins aktorystės meno trūkumų.
Bandymui išspausti iš absurdiškų veiksmų įdomų sceninį absurdiškumą užkaktų ir pusvalandžio, o kartu su klasikiniais klouno numeriais - dar tiek pat. Ir man būtų patikusi tokia autoriaus koncepcija. Tačiau taip neatsitiko. Nepadėjo ir įdomūs scenografiniai ar vienkartiniai improvizaciniai sprendimai net trijose atskirose cirko palapinėse, vaišinant per pertraukas žiūrovus gėrimais ar barščiais. Kalbu apie Suomijos artistą Janį Nuutineną, „Circo Aereo“ įkūrėją, pristačiusį Naujojo cirko savaitgalyje „Objektų cirko trilogiją“.
Kitas tokio pat lygio prancūzų „šokėjų ir akrobatų“ duetas „Mouvinsitu“ parodė vaidinimą „Cie Les Choses de Rien“. Abu šokėjai taip pat įsitikinę savo reikšmingumu ir originalumu, kad tikriausiai nemato reikalo mokytis profesionalaus šokio ir akrobatikos, kūno valdymo. Keista. Tie abu menai ir yra jų kūrybos pagrindiniai įrankiai, leidžiantys išryškinti, matyt, laužomos vartotojiškos visuomenės asmenybės (pasimetusios informacinėse šiukšlėse) dramą. Tokią tragikomišką. Ją užbaigė džiaugsmingu atgimimu - nuogutėliai išlindo iš popierinių drabužių.
Na, nuogo kūno naudojimas scenoje labai retais atvejais pasitvirtina. Sėkmingam tokiam sceniniam sprendimui reikia, visų pirma, neprarasti ryšio su pagrindine kūrinio idėja, režisūrinės brandos, sugebančios priversti aktorių psichologiškai pateisinti savo herojaus fizinį nuogumą. Trūkstant šių svarbių prielaidų ir dar nemokant nei profesionaliai šokti, nei profesionaliai atlikti akrobatikos triukų rezultatas būna nei šioks, nei toks.
Akivaizdu, kad abiejų pasirodymų autoriai ir atlikėjai tikėjosi sukelti žiūrovui asociacijų. Kas šito nenori? Bet kai aš, žiūrovas, matydamas visus žiaurius trūkumus rankdarbyje buvau priverstas prievartauti savo fantaziją, kad nesijausčiau kvailu, tada aktorių jaunystė ir nuoširdumas, kai kurie vykę sceniniai sprendimai dar labiau apsunkino mano psichiką.
Kitaip tariant, net atlaidžiai šypsenai nebeliko vietos. Viena yra kurti įdomius video klipus, kita fiziškai atsistoti prieš žiūrovą. Kaip vienas amerikietis žiūrovas iš Las Vegaso man mestelėjo apie nevykusi aktorių šou: „Don't quit your day job“ (liet. „Nemesk savo pagrindinio darbo“). Projekto programoje rašomi apibūdinimai šiems vaikinams - Borisui Gibe ir Florent'ui Hamonui, atleskite, neatitinka tikrovės.
Trečiasis pasirodymas nuramino bent tiek, kad galėjau atsipalaiduoti ir ramiai stebėti reginį. Kai bendra pasirodymo suma labiau teigiama nei neigiama, nustoji kabinėtis prie vienos kitos nesėkmės. Juk scenoje, ypač atliekant akrobatinius, žongliravimo triukus, visko pasitaiko.
Visų pirma, „Cirque Gebouw“ artistų iš Nyderlandų negadina neprofesionalumas. Beveik visi numeriai atlikti daugmaž nepriekaištingai. Ypač vienas numeris, – merginos gulint ant grindų žongliravimas penkiais sviedinukais, o ant trapecijos - vienu, vertas aukščiausių balų ir ovacijų stovint.
Labai tikiuosi, kad tokio masto artistus pamatysiu sekančiais metais. Nekalbėsiu apie kiekvieną matytą šioje programoje numerį atskirai. Jų atlikimo kokybė lyg bangos: kartais aukštesnės, kartais žemesnės. Plojau, tiesą sakant, nuoširdžiai.
Noriu pakalbėti apie bendrą visiems mano matytiems pasirodymams trūkumą: režisūros silpnumą. Nuo ko ir pradėjau šią apžvalgą. Nepakanka malti kažką apie madingą šiais laikais terminą „kūrinio konceptualumas, koncepcija“, tikintis, kad tai privers mesti per bortą gravitacijos dėsnius. Šok aukštyn kiek nori, bet žemėn sugrįši kaip didelis. Ir ši mano mintis nieko bendra neturi su atsilikusiu mąstymu, nenoru matyti pažangos.
Maždaug taip supratau nenorą pripažinti akivaizdžių amžinų tiesų pokalbyje su suomių artistu. Jam „svarbu laužyti ribas, taisykles“. Nesimokius aktorystės? Šokio? Režisūros? Ne, jis šito nesimokė. Bet tai juk esminiai įrankiai, leidžiantys laužyti taisykles, peržengti ribas taip, kad net kvapą užima.
„Mes patys vaidiname, patys režisuojame“ galvosena neretai sugadina rezultatą. Žinoma, išskyrus atvejus, kai kūrėjai suvokia pasirodymo scenoje atsakomybę. Kitaip tariant, nepasirodau tol, kol neįvaldau vieno ar kito scenai skirto veiksmo, nesvarbu, ar kalbame apie režisūrą, aktoriaus meną, ar cirko elementus.
Pasikartosiu: šios trys programos tikrai neatbaidė nuo sekančių metų lūkesčių. Žinau, kad didūs artistai ir kūriniai kainuoja brangiai, ypač kai kalbama apie vienetinius pasirodymus reliatyviai nedidelei publikai. Tokia yra mūsų neturtingos šalies dalia. Todėl reikia tik dėkoti pasirinkusiems atiduoti sielą menui, o ne turtams. Toks, regis, ir yra „Menų spaustuvės“ devizas. Dėl to ir ploju. Atsistojęs.
Kristinos Steiblytės nuomonę skaitykite čia.
