Koncertas buvo skiriamas rugsėjo 23-ąją minimai Lietuvos žydų genocido dienai. Nors Lietuvoje po atkurtos nepriklausomybės nesyk lankėsi aukščiausi Izraelio valstybės pareigūnai, tokio pat rango meninių kolektyvų iki šiol nesame sulaukę.
Istoriją kūrė ir lietuviai
Subyrėjus Sovietų Sąjungai daugybė Lietuvos piliečių lankėsi Izraelyje, susitiko su senais draugais. Daug jų, ypač muzikantų, į Izraelį emigravo XX a. 7- 8-ojo dešimtmečių sandūroje ir pastarojo pradžioje. Ne vieno jų svajonė buvo pakliūti į šį simfoninį orkestrą. Vieniems tai pavyko, kitiems – ne. Bet per kelis dešimtmečius šiame orkestre grojo nemažai Lietuvoje gimusių ir muzikos mokslus išėjusių muzikų, ypač stygininkų. Taigi jie reikšmingai prisidėjo prie šio pasaulyje gerai žinomo kolektyvo kūrybinės šlovės.
Prisiminus dar ankstesnių laikų iš sovietų okupuotos Lietuvos į Izraelį emigravusius ir tarpukario Lietuvos piliečius, susidarys tūkstančiai žmonių, aktyviai dalyvavusių kuriant ir stiprinant Izraelio valstybę.
Yra tekę bendrauti su senyvo amžiaus asmenimis iš Lietuvos, dar 4-ame dešimtmetyje išvykusiais kurti Izraelio. Jie sodino medžius, dirbo žemę, statė kaimus. Apie tai bylojo senos pageltusios nuotraukos su neaprėpiamais smėlynų plotais ir žmonėmis su kauptukais rankose. Šiuose plotuose dabar iškilę ištisi miestai. Apie tai sukosi mintys, klausantis pirmojo programos kūrinio, Paulo Ben-Haimo (1897-1973) Psalmės iš Simfonijos Nr. 1, sukurtos 1940-aisiais. Ji prasideda unisonu atliekama diatoniška psalmės melodija, alsuojančia archajika, skleidžiančia gana rūsčią ir liūdną gilaus susikaupimo nuotaiką.
Ją keičia kontrastingesni epizodai – obojaus ir arfos skaidri lyrika, dramatiškas orkestro „tutti“ su dunksinčiais timpanais bei vario signalais ir vėl skaidrus vaizdingas fleitos, arfos, styginių aukšto registro ir obojaus pašnekesys.
Pabaigoje girdime liūdną fleitos ir klarneto duetą, kurio gale lieka vienas klarneto balsas ir tylutėlis orkestro minorinis akordas. Šis subtiliai pagrotas veikalas leido susipažinti su nedideliu, tačiau itin iškalbingu Izraelio muzikos puslapiu.
Dirigentas spinduliavo šilumą
Po to pereita prie Wolfgango Amadeus Mozarto populiariosios Simfonijos Nr. 40, g-moll (KV550), kurią atliko sumažintos sudėties orkestras.
Tiesą sakant, paskelbus koncerto programą kilo įvairių minčių, pirmiausia, kodėl ji tokia marga. Tačiau įsiklausius į skirtingos muzikos – P. Ben-Haimo, W.A.Mozarto, Richardo Strausso, Giuseppe Verdi bei Camill‘io Saint-Saënso – interpretaciją, kolektyvo skambesį, jo grojimo stilių šios mintys nutolo.
Prie to prisidėjo dar ir maestro Z. Mehtos dirigavimas, jo gestų tikslumas ir natūralumas, spinduliuojama šiluma, nuoširdumas. Per visą koncertą jis neatliko nė vieno nereikalingo judesio. Nebuvo įmanoma nuo jo atplėšti akių! Tik pasirodžius Violetai Urmanai, žvilgsnis jau krypo į ją.
W.A.Mozarto simfonijos muzika buvo atlikta juvelyriškai tiksliai, sukauptu nedideliu, bet išraiškingu garsu ir pabrėžtinai ritmiškai. Šiais laikais atlikėjai dažnai ritmą linkę traktuoti gerokai laisviau. Jau pirmąją visiems pažįstamą simfonijos temą orkestras grojo labai tyliai, švelniai ir labai ritmiškai.
Panaši ritmo drausmė gaubė visos simfonijos interpretaciją, taip pat perėjimus iš vienos padalos į kitą dalių viduje. Orkestro styginiai grojo tarsi vienas instrumentas. Sužavėjo pūtikų, o ypač valtornų, tikslumas, lankstumas, gražus skambesys.
Vakaro puošmena – solistė
V. Urmana tapo šio orkestrinio vakaro puošmena. Spėju, kad dalis publikos labiausiai laukė būtent jos pasirodymo. Su Z.Mehta solistė bendradarbiauja seniai, o su Izraelio orkestru susitiko pirmąsyk.
Maestro per spaudos konferenciją sakė nepamiršęs, kaip jai dainuojant Bavarijos operoje Miunchene Eboli, po žinomos arijos (G. Verdi „Don Karlas“) kilo labai ilgai nenutrūkusios ovacijos. Šią ariją V. Urmana meistriškai padainavo pabaigoje, o pasirodymą pradėjo nuo Dalilos, leidusi pasigrožėti nuostabiu legato, išraiškinga frazuote, turtingomis balso spalvomis.
Tarp šių kūrinių ji dar atliko didžiulę dramatišką Azučenos ariją (G. Verdi „Trubadūras“), visapusiškai įprasminusi vokalo ir vaidybos dramaturgiją, persikūnijusi į nelaimingos čigonės būsenas.
Maestro Mehta sekė solistę taip jautriai, tarsi kartu su ja dainuotų ir alsuotų. Ko gero, taip ir buvo, tik be mums girdimo garso.
Atskleidė visas galimybes
Koncertą užbaigė didinga Richardo Strausso poema „Herojaus gyvenimas“. Poema sukurta didžiulės sudėties simfoniniam orkestrui ir sudaryta iš ilgų epizodų, kuriuos suvokiame kaip kontrastų prisodrintą herojaus gyvenimą. Jį vienija pasikartojantys motyvai ir temos. Sakoma, kad tai R.Strausso autobiografinis kūrinys, nors jis pats bandė tai paneigti.
Vienas epizodų – smuiko solo su orkestru, prilygstantis sudėtingam instrumentiniam solo koncertui. Šį solo išraiškingai, virtuoziškai ir stilingai atliko orkestro koncertmeisteris Ilya Konovalovas.
Apie R.Strausso orkestro spalvas, tembrų turtingumą, instrumentuotę, gausybės instrumentų naudojimą rašyta nesyk. Manau, kad būtent šią, o ne kurią kitą poemą orkestras pasirinko, norėdamas atskleisti visų savo grupių potencialą. Tai jis atliko be priekaištų.
Visus pūtikus, o jiems poemoje skirta ypač daug muzikos, reikėtų atskirai išgirti. Stygininkai grojo ekspresyviai, dinamiškai paslankiai, darniai ir tiksliai. Negirdėjome nė vienos netikslios natos. O maestro šią itin sudėtingą partitūrą perskaitė atmintinai (!), tiksliai parodydamas visus reikalingus instrumentų įstojimus, nuotaikų bangavimą ir staigius pokyčius, meistriškai valdydamas garso bangas, kurdamas įtaigų formos statinį. Ir visa tai – be menkiausios pozos, paprastais ir tiksliais judesiais, visiškai susiliejus su muzikos tėkme. Po ilgų aplodismentų orkestras pagrojo Johanneso Brahmso Penktąjį vengrų šokį. Po sunkaus R. Strausso kūrinio jis suskambėjo tarsi šmaikštus pokštas.
