Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) vasaros koncertų sezoną baigė Šveicarijoje, Siono muzikos festivalyje, kuris šiemet buvo jubiliejinis – 50-asis. Prieš pusę amžiaus šią muzikos šventę pradėjo rengti iškilus vengrų kilmės smuikininkas, pedagogas, dirigentas Tiboras Varga, kadaise Vidurio Europoje garsėjęs ne mažiau nei Davidas Oistrachas Sovietų Sąjungoje.
T.Varga įkūrė kelias konservatorijas, koncertavo su garsiausiais pasaulio orkestrais, ištraukė į dienos šviesą retai grojamą smuiko repertuarą, išugdė stiprią jaunąją muzikantų kartą ir, be kita ko, inicijavo festivalį Šveicarijos mieste Sione, skirtą smuiko menui.
Jo priesakus gražiai tęsia rusų kilmės smuikininkas Pavelas Vernikovas, kuris antrus metus yra Siono festivalio meno vadovas. Ir antrą kartą jis pakvietė Lietuvos kamerinį orkestrą. Beje, gandų radijas pranešė, kad ankstesnis meno vadovas (ne T.Varga – jis mirė 2003 metais) festivalį buvo gerokai nustekenęs, jis buvo praradęs publikos susidomėjimą ir jo vairą perėmusiam T.Vernikovui teko nemažas iššūkis sugrąžinti gerą vardą.
Be muzikos scenos garsenybių kaip Gidonas Kremeris, jis ryžosi kviesti ir Lietuvos kamerinį orkestrą, kurį rekomendavo jo senas bičiulis dar iš gyvenimo Italijoje laikų S.Krylovas, t.y. LKO meno vadovas. Ir, atrodo, neprašovė. Kaip sakė LKO direktorius Egidijus Mikšys, pernai į koncertus susirinkdavo tik pusė salės, o šiemet, jei ir ne visuose buvo anšlagas, tai bent jau didžiajame iškilmingame, kuris buvo surengtas netgi ne Sione, o didesnę salę turinčiame kaimyniniame Montė mieste, E.Mikšiui ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei vos pavyko surasti vietą.
Grojo konkurso finalininkams
Didžioji festivalio koncertų dalis vyko Siono miesto aikštėje, įvairiausių kultūros įstaigų telkinyje – ten stovi bažnyčia, kurioje vyko jaunųjų smuikininkų konkursas, teatras, kuriame Lietuvos kamerinis orkestras per festivalį koncertavo net tris kartus, Muzikos akademija, bendruomenės salė.
Siono festivalyje pabrėžiamas įvairių kartų smuikininkų buvimas kartu, muzikavimas ir bendradarbiavimas. Todėl šiemet surengtas ir duetų - smuikininkų ir pianistų – konkursas, kuriame dalyvavo dviejų amžiaus grupių muzikantai – jaunesniosios nuo 8 iki 14 metų ir vyresniosios nuo 15 iki... Sąlygose buvo parašyta iki 88, bet, žinoma, susirinko jauni studentai iš viso pasaulio.
„Visi jie nustebino savo profesiniais gabumais, bendravimu su publika - laisvi ir talentingi žmonės, – pasakojo Sione viešėjusi Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė R.Prusevičienė. - Tokiame festivalyje pajunti, ką reiškia žmonės, daug metų gyvenantys laisvoje šalyje. Jie laisvai keliauja, laisvai studijuoja, atvirai bendrauja. Jaunimas apskritai be jokių kompleksų. Pavyzdžiui, vyresniųjų grupės nugalėtoja smuikininkė gali dieviškai įdomiai pagroti Felixo Mendelssohno Dvigubą koncertą, po to, atsisėdusi jogos poza, muzikuoti kaip Ravi Shankaras sitara, džiazuoti. Viską gali daryti ir atrodo, kad ji ne groja, o kvėpuoja.“
Konkursantų iš Lietuvos nebuvo, užtat Lietuvos kamerinis orkestras dalyvavo abiejų grupių finaluose, akompanavo Josepho Haydno ir Felixo Mendelssohno Dvigubus koncertus. Anot R.Prusevičienės, retai kada iš skirtingų šalių atvykę smuikininkas ir pianistas surepetuoja koncertą ir pirmą kartą pagroja jį su orkestru. Orkestrui tai irgi buvo iššūkis, bet viskas puikiai pavyko ir Lietuvos nacionalinė filharmonija jau brandina mintį pasikviesti nugalėtojus į Lietuvą. O žvelgdama į ateitį ketina siūlyti, kad kitais metais vienas Siono festivalio konkurso prizų būtų koncertas Lietuvoje su Lietuvos kameriniu orkestru.
Gyrė orkestro lankstumą
Be konkurso, Lietuvos kamerinis orkestras turėjo ir koncertų su labai skirtingais atlikėjais: šių metų festivalio potemė buvo smuiko ir vokalo dermė.
R.Prusevičienė išskyrė pasirodymą su prancūzų vyresniosios kartos smuiko žvaigžde Augustinu Dumay, kuris pavasario pabaigoje turėjo dalyvauti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono uždaryme Vilniuje, bet, matyt, dėl kokių nors sveikatos problemų neatvyko.
LKO pavyko su juo susipažinti ir pagroti. „Labai įdomus, romantiškas menininkas, jo grojimas – intelektualus. Be dirigento su orkestru jis pagrojo gal šešis solinius kūrinius ir du su belgų sopranu Anneke Luyten. Tai buvo išskirtiniai, labai retai atliekami kūriniai smuikui, balsui ir orkestrui – pavyzdinė programa, kaip galima atrasti repertuarą, kuris ir harmoningas, ir patrauklus, ir negirdėtas“, - įspūdžiais dalijosi R.Prusevičienė.
Filharmonijos direktorė džiaugėsi ir baigiamuoju koncertu Siono katedroje su vietos pusiau profesionaliu mišriuoju choru, kuris parengė Antonio Vivaldi „Gloria“ ir F.Mendelssohno Giesmę a cappella.
„Lietuvos kamerinis orkestras yra šimtus kartų grojęs A.Vivaldi „Gloria“ su įvairiais chorais. Šis kūrinys jau pabosta – kasmet atliekamas Kalėdų laikotarpiu ir kitomis progomis. Bet šįkart jis visiškai naujai nuskambėjo, nes ten kita estetika, kita vokalo mokykla, kitoks choro vadovo požiūris į skambesį. Muzikantai atrado daug naujų dalykų. O svarbiausia, kad viskam užteko vienos bendros repeticijos – ir publika, ir festivalio rengėjai gyrė orkestro lankstumą ir visapusiškumą“, - pasitenkinimo neslėpė Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė.
Muzikantai akompanavo fejerverkams
Kalbėdama apie Siono festivalį R.Prusevičienė desertui pasiliko didįjį LKO koncertą koncertą Montė mieste su jaunaisiais konkurso nugalėtojais ir garsiausiu muzikos humoristų duetu – smuikininku Aleksejumi Igudesmanu ir pianistu Hyuhg-ki Joo.
Jiedu Lietuvoje jau pažįstami – viešėjo su orkestru „Kremerata Baltica“ ir atliko programą „Būti Gidonu Kremeriu“. Sione programa buvo sutelkta į juos pačius, jų muzikinę karjerą.
Šiedu muzikantai išradingai pateikia klasiką – orkestre vienu metu gali skambėti keturios atpažįstamos melodijos, o solistai dar prideda - džiazuoja arba dainuoja.
Bet, kaip pabrėžė visas repeticijas stebėjęs E.Mikšys, nors visą programą persmelkęs humoras – pavyzdžiui, smuikai groja Wolfgangą Amadeų Mozartą, o violončelės su kontrabosais - „Džeimsą Bondą“, duetas iškart perspėjo: pirmiausia muzika, kokybė, o tai, kad jie improvizuoja, juokauja ir visa kita, neturi reikšmės.
Ar tai turi, ar neturi reikšmės, bet Lietuvos kamerinis orkestras privalėjo dainuoti, o aštuoni muzikantai grodami šoko airišką šokį.
„Pirmojoje repeticijoje jie buvo gana nelankstūs, o po to šoko taip, kad gražu buvo žiūrėti. Viską žmogus sugeba“, – juokėsi R.Prusevičienė.
Festivalio publikai tokia programa buvo visiška naujiena ir ji klykė iš pasitenkinimo. Visa euforija buvo palydėta finaliniais fejerverkais aikštėje. Jie buvo pritaikyti prie Georgo Friedricho Handelio Fejerverkų muzikos: grojo LKO, dirigavo A.Igudesmanas, o pabaigoje jie išsikvietė vienas kitą į dvikovą – ne bet kokią, o apsipylimo šaltu vandeniu.
Prie vairo sėdėjo milijonierius
„Labai kūrybinga ir jauki nuotaika, pasisėmėme daug idėjų“, – dalyvavimu Siono festivalyje džiaugėsi R.Prusevičienė.
Tiek ją, tiek E.Mikšį, o tikriausiai ir visą orkestrą džiugino tikra festivalinė nuotaika, tvyrojusi Sione. Antai pernai festivalyje dalyvavo ir Kauno valstybinis choras. Po koncerto per vakarienę lauko aikštelėje, kas be ko, ir po taurės vyno, vidurnaktį choristai sumanė padainuoti. Kaip tarė, taip padarė. Ir ką jūs manote – gyventojai puolė kviesti policijos dėl drumsčiamos nakties ramybės? Cha, atidarė langus ir pusvalandį klausėsi lietuvių liaudies dainų. Juk festivalis tik kartą per metus!
Siono festivalis, nors ir patyręs įvairių negandų, turi daug rėmėjų, o dar svarbiau – būrį savanorių. E.Mikšys pasakojo: „Pavyzdžiui, toks Philippe'as vežiojo mus į repeticijas, koncertus, o pasirodė, kad jis - inžinierius, suprojektavęs ir pastatęs elektrinę kalnuose, kurios nematyti, ji pačiame kalne. Pats milijonierius, o su didžiausiu malonumu sėda prie vairo ir vežioja orkestrą.“
E.Mikšio pastabas pratęsė R.Prusevičienė: „Dar vienas savanoris - Jorgas. Jis pasitiko orkestrą, nešiojo pultus, natas, sumuštinius, gėrimus, pilstė kavą. O paskui ateinu į pirmą orkestro koncertą ir žiūriu – ponas Jorgas sėdi ir groja fleita (pučiamieji buvo vietiniai). Nuostabu, nes tie savanoriai turi darbo dvidešimčiai valandų per parą: mes iš koncerto Montė grįžome antrą valandą nakties, festivalio rengėjai – ketvirtą, o nuo aštuntos vėl prasidėjo gyvenimas.“
