Penktadienio vakarą Klaipėdos dramos teatras uostamiesčio gyventojus pakvietė į premjerą - Žvejų kultūros rūmų scenoje buvo pristatomas garsios prancūzų dramaturgės, romanistės ir kino scenarijų autorės Yasminos Rezas spektaklis „Po atsisveikinimo“, kurį režisavo klaipėdietis Alvydas Vizgirda.
Galbūt ne visi žiūrovai žinojo, kad premjera sutapo su vieną pagrindinių vaidmenų šiame spektalyje kuriančio aktoriaus D.Meškausko jubiliejiniu gimtadieniu. Pats aktorius apie sukaktį stengėsi kuo mažiau galvoti ir kalbėti. Prieš premjerą iš kolegų nesulaukęs jokių užuominų jis tikėjosi po spektaklio atšvęsti gimtadienį namuose - šeimos, artimiausių draugų ratelyje.
Tačiau tokioms D.Meškausko svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Po spektaklio, vos tik scenos uždanga nusileido, aktorius pateko į kolegų, su kuriais daugelį metų darbuojasi Klaipėdos dramos teatre, glėbį. Žvejų rūmų fojė sukaktuvininko su gėlių puokštėmis ir dovanomis jau laukė būrys sveikintojų – uostamiesčio valdžios atstovų, teatralų, kitų jo talento gerbėjų.
Aktorių su jubiliejiniu gimtadieniu sveikino kitų Lietuvos teatrų pasiuntiniai, spaudė ranką režisieriai, su kuriais jis anksčiau dirbo įvairiose scenose. D.Meškauskas sulaukė ir aukščiausios valdžios dėmesio - jam perduoti premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimo žodžiai, padėkos raštas už vaisingą ir kūrybingą veiklą teatre.
Po spektaklio, nusimetęs vaidmens kaukę, D.Meškauskas susidomėjęs stebėjo, kaip rūmų fojė šėlioja jo draugai teatralai, jubiliejinio gimtadienio proga parengę nuotaikingų improvizacijų šiupinį. Sukaktuvininką pasveikino ir jo mokiniai – jaunieji aktoriai, kuriems D.Meškauskas skaito paskaitas Klaipėdos universitete.
„Darbas viską užgožia. Gerai, kad yra, ką veikti, nėra kada skaičiuoti metus ir galvoti apie jubiliejus. Kita vertus, sulaukus tokio amžiaus, skverbiasi įvairios mintys. Sunku patikėti tuo, kas yra - nespėjau apsidairyti, o jau ir su manimi taip atsitiko“, -- svarstė D.Meškauskas, atrodantis ne blogiau už 33-metį Hamletą, kurio vaidmenį sukūrė prieš dešimtmetį.
Daugybę įvairaus amžiaus personažų teatre, filmavimo aikštelėse įkūnijęs D.Meškauskas sukakties nesureikšmina: „Stebiuosi matydamas už save gerokai vyresnius žmones, trykštančius energija, minčių guvumu nenusileidžiantiems trisdešimtmečiams. Ir kartais užjaučiu per anksti senukais virtusius jaunuolius - jie atrodo kaip gyvi lavonai“. Populiarus aktorius, kuriam ir likimas, ir režisieriai, regis, nepašykštėjo reikšmingų vaidmenų, tvirtina, kad laikui bėgant atsiranda kitoks gyvenimo pojūtis ir supratimas: „Pastebių, kad manyje - vis mažiau egocentrizmo, atsiranda noras teatre ir kitur labiau matyti ne save, o kitus. Pradedu suvokti, kad vienas žmogus nėra reikšmingas“.
D.Meškauskui atrodo, kad kūrėjui būti patenkintam savimi – tuštybės pojūtis. Ypač teatre, kuris kinta kiekvieną dieną. Pasak jo, didžiausia vertybė yra pats procesas, o ne galutinis rezultatas, kuris gali būti tik tarpinė stotelė.
„Kai aktorius pradedi galvoti, kad viskas padaryta tobulai, mėgina padėti tašką, giltinė nusijuokia ir pradeda galąsti savo dalgį“, - tvirtina D.Meškauskas.
