Beveik dvi savaitės Vilniuje karaliavo teatras – vyko vienuoliktasis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Šįmet festivalyje svečiavosi ne tik užsienio režisierių spektakliai, bet ir užsienio teatrologai. Vienas jų – prancūzas Patrice'as Pavis „Sirenų“ metu ne tik žiūrėjo spektaklius, bet ir skaitė pranešimą tarptautinėje jaunųjų teatrologų konferencijoje „REC: ON stage“. Festivalio pabaigos išvakarėse „Menų spaustuvėje“ jis dalijosi įžvalgomis bei įspūdžiais apie lietuvišką teatrą. Bendrauti su susirinkusia publika padėjo teatrologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė.
P.Pavis prisipažino, kad į Lietuvą atvažiavo be jokių išankstinių nuostatų, girdėjęs tik tiek, kad čia žmonės dėl teatro eina iš proto ir žinodamas Eimuntą Nekrošių bei Oskarą Koršunovą: „Atvažiavau su visu tuo susipažinti. Man patinka pasinerti į tai, kas nauja.“
E.Bajorinienė atskleidė, kad svečias iš Prancūzijos matė labai fragmentišką Lietuvos teatrą: Jono Vaitkaus „Karalių Lyrą“, keletą O.Koršunovo spektaklių, E.Nekrošiaus „Jobo knygą“ ir studentų darbų. Nors per porą savaičių pavyko pamatyti nemažai spektaklių, P.Pavis nedrįso prognozuoti, kas laukia lietuviško teatro, tačiau pripažino, kad jis turi daug gyvybės.
Paklaustas, kas paliko didžiausią įspūdį, teatrologas kalbėjo apie O.Koršunovo spektaklius, ypač – „Žuvėdrą“. Jis gyrė ne tik režisieriaus sprendimą leisti žiūrovams iš arti stebėti spektaklį, bet ir aktorių vaidybą: „Man didžiulį įspūdį paliko technika, kuria kuriamas spektaklis, kaip bendraujama su žiūrovu, kaip pateikiamas tekstas. Esu matęs ne vieną „Žuvėdros“ pastatymą, esu matęs ir labai gerų „Žuvėdros“ pastatymų, bet šis buvo lyg tyro oro gurkšnis.“
Teatrologo manymu, mažos erdvės pasirinkimas leidžia aktoriams patiems prisitaikyti prie publikos, o tai yra vienas būdų šiuolaikiniam aktoriui įsiklausyti į visuomenę: „Žiūrovai dabar labai apsišvietę, keliaujantys ir juos labiau veikia tam tikra teatro estetika, o ne kokios nors specifinės kultūrinės, tautinės ypatybės.“ Vis dėlto jis nelinkęs manyti, kad reikia ieškoti kokių nors visuotinai priimtinų dalykų, kurie leistų aktoriams ar režisieriams pataikauti publikai, nesvarbu ar spektaklis kuriamos savoje šalyje, ar užsienyje.
Festivalyje „Sirenos“ buvo galima išvysti netikėtų užsienio režisierių spektaklių, kuriuose buvo neapsieita be šiuolaikinių technologijų. P.Pavis jas vertina teigiamai, tačiau jam svarbu, kaip jos yra naudojamos: „Šiuolaikinės technologijos kelią klausimą – ar jos nesunaikins tradicinio teatro? Todėl reikia ieškoti kelių, kurie ne naikintų teatrą, o jam padėtų.“
Vienas naujų kelių pavyzdžių galėtų būti „Sirenų“ programoje dalyvavęs „Rimini Protokoll“ spektaklis „Remote Vilnius“. Jame nebuvo nė vieno aktoriaus, o teatro sceną pakeitė miesto erdvės. Teatrologo P.Pavis nuomone, teatrui nebūtini profesionalūs aktoriai, nes jam reikia ieškoti naujos kokybės ir naujų galimybių.
