„Prieš keletą metų buvo nerimo, kai pamačiau, kad „Vilnius Jazz“ festivalio publika sensta kartu su manimi. Buvo apėmęs trumpalaikiškumo jausmas – negi viskas baigsis su manim? Ėmiau galvoti, kaip visa tai gražiai sutvarkyti nekeičiant festivalio muzikinės idėjos. Ir tada pradėjome rengti konkursą „Vilnius Jazz Young Power“. Taip atsinaujino ne tik publika, bet ir visa džiazo atlikėjų karta“, – pasakoja A.Gustys.
Festivalio rengimas – improvizacija
A.Gusčio nuomone, tik festivalyje atsirandant naujų atlikėjų ir apsilankant vis naujai publikai, galima išsaugoti „Vilnius Jazz“. Todėl kiekvienais metais stengiamasi ne tik pritraukti jaunų, festivalyje dar neapsilankiusių džiazo mylėtojų, bet nustebinti šiam muzikos stiliui metų metus ištikimus gerbėjus.
„Pats pirmasis džiazo festivalio koncertas visiems buvo staigmena, nes išgirdome naują, ilgą Liudo Mockūno kompoziciją. Labai stiprus naujasis jo trio su pianistu Arnu Mikalkėnu ir norvegu būgnininku Hakon Berre. Stiprus koncertas. Tikriausiai buvo vertas net ir didesnės salės. Bet taip jau susiklosto. Vienu ar kitu kolektyvu vis tiek turi atidaryti festivalį“, – apie „Piano.lt“ koncertų salėje vykusį išankstinį koncertą kalbėjo pašnekovas.
Siekis nustebinti klausytoją – ne vienintelis sunkumas, su kuriuo kiekvienais metais susiduria „Vilnius Jazz“ festivalio rengėjai. Kaip sakė A.Gustys, kiekvienais metais festivalio rengimas yra improvizacija lygiai taip pat, kaip pati džiazo muzika.
„Pati festivalio programa formuojama vos ne visus metus ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, skrydžių galimybių. Visą laiką turi bent jau stengtis prisitaikyti, parinkti arba sutarti koncertų datas, kurios atitinka grupės galimybę atvykti į Vilnių“, – aiškino organizatorius.
Kiekvienais metais sunkumų sukelia fortepijono paieška. Tinkamą, profesionalius standartus atitinkantį instrumentą turi tik Vilniaus Kongresų rūmai ir Lietuvos nacionalinė filharmonija. Tačiau vėliau jis pridūrė, kad prie šios poros pridėtų ir „Piano.lt“ salėje esantį fortepijoną.
Japonų muzikantų mėgstamas festivalis
Į festivalį kiekvienais metais iš įvairių pasaulio šalių atskrenda garsūs džiazo atlikėjai ir improvizatoriai. Kai kurie netgi iš tokių tolimų šalių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Japonija.
„Su japonų atlikėjais jau susiklostė glaudūs ilgalaikiai ryšiai. Pati pradžia buvo tokia natūrali, nes bent jau anksčiau vyravusiose programose būdavo taip: dominuojantys arba vadinamieji „headlineriai“, yra amerikiečių atlikėjai, po to eina Europos džiazas. Ir po to iškaišiotas kur nors vietinis džiazas. Nesvarbu, apie kurią šalį kalbėtume“, – daugumos festivalių programų trūkumą įvardijo A.Gustys.
Pasak jo, rengiant „Vilnius Jazz“ festivalį norėta pasižiūrėti globaliau. Todėl svarbu publikai pristatyti ir Azijos džiazą, kur stipriausia yra Japonija. Taip pat rengėjams padeda tai, kad ši šalis turi institucijas, kurios gali paremti japonų džiazo atlikėjų atvykimą į užsienio šalis. A.Gustys tikino, kad Japonijos kultūros fondas gerai žino „Vilnius Jazz“ festivalį ir noriai remia atlikėjų apsilankymą Lietuvoje.
„Žinoma, buvo išimtis, kai įvyko didžioji nelaimė Japonijoje, kai sprogo Fukušimos atominis reaktorius. Tais metais buvo visiškai užšaldytas kultūrinis finansavimas. Matyt, ne tik Vilniaus džiazo festivalis, bet ir kiti negavo jokios paramos iš Japonų kultūros fondų“, – prisiminė A.Gustys.
Jo apskaičiavimais, per 27 festivalio metus jame dalyvavo apie 50 japonų atlikėjų ir grupių.
„Kaip patys japonai sako, Vilniaus džiazo festivalis yra jeigu ne svarbiausia, tai viena iš svarbiausių scenų Europoje“, – pasakojo A. Gustys.
L.Slepkovaitė: „Tai labiausiai dirginantis festivalis“
Festivalyje turėtų pasirodyti ir nemaža dalis Lietuvos atlikėjų. Anot festivalio rengėjo, svarbu atkreipti dėmesį, kad festivalyje dalyvaujančiose lietuviškose grupėse gros ir užsieniečiai.
„Jeigu pasižiūrėtume šių metų programą, visiškai lietuviškos grupės neturime. Turime didelę lietuvišką tarptautinio bendradarbiavimo programą. Tai yra gerai. Tai rodo, kad Lietuvos džiazas ir džiazmenai nėra izoliavęsi. Džiaze ar kūryboje tai neįmanoma“, – įsitikinęs A.Gustys. Jo teigimu, norint save parodyti ir kuo plačiau realizuoti, atlikėjas turi būti atviras ir bendradarbiauti su kitais.
Naujovių žadamos ne tik dėl dalyvių. Festivalyje šiais metais turėtume išgirsti ir kitokio džiazo. Anot A.Gusčio, „Vilnius Jazz“ nuo pat pradžių deklaravo siekį pateikti klausytojams šiuolaikinio džiazo spektrą. Todėl šiuolaikiniam džiazui vis daugiau įtakos daranti kita muzika gali atsispindėti ir festivalyje.
„Dabar šiuolaikiniam džiazui daro įtaką visokios srovės. Jų yra labai daug. Tai gali būti sąsajos su akademine, etnine muzika, roku, panku (kaip šių metų festivalyje). Visi šie elementai skatina džiazo raidą ir praplečia jo ribas. Tai labai įdomu. Manau, kad smalsiam klausytojui, koks yra Vilniaus džiazo festivalio lankytojas, tiesiog privaloma visa tai žinoti ir girdėti“, – savo nuomonę dėstė A.Gustys.
Kalbėdama apie festivalį muzikologė Laima Slepkovaitė pripažino, kad viena dažniausiai kylančių diskusijų yra, ar festivalyje grojama džiazo muzika. Taip pat neneigė, kad tradicinio džiazo mėgėjas, apsilankęs „Vilnius Jazz“ festivalyje, gali būti nusivylęs arba atvirkščiai – nustebęs.
„Iš tiesų šis festivalis netelpa į jokius žanrinius rėmus. Tačiau vadinti jį būtent džiazo festivaliu yra labai tikslinga. Šio festivalio atveju džiazas yra tam tikra laisvos, drąsios muzikos estetinė terpė, kuri turi būti transliuojama po džiazo vėliava“, – įsitikinusi muzikologė.
Ji Vilniaus džiazo festivalį įvardijo kaip vieną labiausiai dirginančių ir pridėjo, kad tai yra teigiamas bruožas. Esą festivalis išjudina, duoda peno. Nustebę gali būti ir patyrę klausytojai, pajutę meninį sukrėtimą.
„Sudėtinga mūsų laikais patirti meninį sukrėtimą. Ar tai būtų kinas, ar vaizduojamasis menas, nes esame patyrę visko daug. Turime priėjimą prie daugybės informacijos ir tame pačiame šiuolaikiniame mene yra apstu plyšių. „Vilnius Jazz“ festivalyje vis dar galima patirti kai ką, ko nesitikėjai“, – aiškino L.Slepkovaitė.
Trūksta džiazo klubo
Prisiminęs festivalio pradžią, kai festivalis negavo jokios finansinės paramos, A.Gustys juokavo, kad, jei tuomet būtų gavęs tokį finansavimą, koks skiriamas dabar, tikrai nebūtų turėjęs kuo skųstis. Tačiau neslėpė liūdesio, kad džiazo kultūra sostinėje dažniausiai atgimsta tik per festivalį, nes mieste nėra džiazo klubo.
„Vilniuje turime bent jau vieną tikrą muzikos klubą. Tai yra „Tamsta“. Yra keletas vietų, kuriose galime retkarčiais arba daugiau ar mažiau reguliariai išgirsti džiazą, bet aš nedrįsčiau nė vienos tų vietų pavadinti džiazo klubu. Jos turi tokią tendenciją atsirasti, pabūti šiek tiek laiko ir numirti“, – sakė A.Gustys.
Pasak jo, užsienyje veikiantys klubai dažnai gauna paskatą iš valstybės: jiems yra duodamos valstybei priklausančios patalpos, skiriama finansinė parama. Jei to nesulaukia iš valstybės, džiazo klubus dažnai remia verslo atstovai ar bendrovės.
Su tokia nuomone nesutiko L.Slepkovaitė. Ji į problemą pažvelgė šiek tiek kitu kampu. Jos įsitikinimu, Lietuvoje džiazo muzikos klubas veikia. Jis tiesiog neturi pastovių namų ir nuolatinių šeimininkų. Jis nuolat keičia vietą, trumpam laikui pranykstą, kol suranda kitą vietą, ir vėl veikia.
„Klubas lyg ir egzistuoja, jis tiesiog migruoja iš vieno iniciatyvaus žmogaus rankų į kitos. Bendra klubo idėja yra nemari“, – džiaugėsi muzikologė.
27-asis „Vilnius Jazz“ festivalis vyks spalio 16–19 dienomis.
