Vienas puikiausių rusiško humoro kūrinių
1928 m. N.Erdmano parašytas „Savižudis“ buvo sudėtingo likimo. Literatūros kritikai ir interpretatoriai tekstą pripažino kaip talentingai parašytą ir itin aktualų. Tai buvo lyg „tiksinti bomba“. Ne veltui aukščiausia to meto politinė valdžia uždraudė pjesę. Stalinas rašė: „Aš nelabai geros nuomonės apie pjesę. Artimiausi mano draugai mano, kad ji tuštoka ir net kenksminga.“
Tokių kenksmingų tekstų pasaulio dramaturgija tikrai neturi daug . Tai yra viršukalnės. Viršukalnės, prie kurių grįžtama, jos maitina šiuolaikinį teatrą. Jis būtų seklus be tokių tekstų , be tokios klasikinės medžiagos kaip „Savižudis“. Ne veltui Lietuvos teatro istorijoje tai bus jau šeštas bandymas statyti N.Erdmano pjesę. „Repetuodami suvokėme pjesės aktualumą, teatrališkumą, atradome netikėtų poteksčių. Skaitant originalo kalba stebina pjesės ritmas ir forma. Mūsų atsinaujinusiam kolektyvui dirbti buvo labai smagu“, – sako režisierė G.Tuminaitė.
Teatre nesijausi vienišas
N.Erdmano komedijoje „Savižudis“ pasakojama, kaip komunaliniame bute su žmona ir uošve gyvenantis Semionas Podsekalnikovas, susiginčijęs su žmona dėl kepeninės dešros, nutaria nusižudyti. Žmona su uošve ir kaimynu bando jį atkalbėti, tačiau daug kam jo savižudybė pasirodo naudinga. Vienas jį įkalbinėja žudytis dėl visuomenės, kita – dėl jos, trečias – dėl meno, ketvirtas – dėl religijos. Apsukrus kaimynas jau renka pinigus laidotuvėms, bet S.Podsekalnikovas staiga suvokia, kad jam visiškai nesinori mirti. Jis susimąsto apie gyvenimą ir mirtį. Pjesė kupina satyros, farso ir sykiu egzistencialistinio susimąstymo apie gyvenimo prasmę.
„N.Erdmanas visuomet statomas kritiniais metais. Kai atsiranda nerimo, įtampos, menas ir kūrėjai ieško teksto, kuris atspindėtų tai, kas vyksta visuomenėje. Kadaise šią pjesę statė Dalia Tamulevičiūtė - mūsų režisūros šviesulys, teatro pamatas, žmogus, kuris ir po mirties daugelį kūrėjų globoja ir veda“, – pabrėžia teatrologė Ingrida Ragelskienė.
Šiuolaikinis žmogus šiandien jaučiasi diskomfortiškai, nepatogiai dvasine prasme. Yra daug nerimo , daug įtampos, daug abejonių, sutrikimo. Todėl reikia ieškoti pagalbos, ieškoti žmonių, kurie jaučiasi panašiai. Reikia eiti į teatrą, kuris leis pajusti, kad nesi vienišas, kad tą metafizinį siaubą, nerimą, kryčio pojūtį išgyveni ne vienas.
N.Erdmano pjesė labai tiksliai įvardija baimes. Ji tinkama tam, kuris ieško ir trokšta dvasinio apsivalymo, išsilaisvinimo nuo baimės, nekokybiškų žmonių santykių, negatyvios informacijos srauto.
Mažojo teatro scenoje – R.Tumino mokinių karta
„Savižudyje“ žiūrovai išvys jauną ir talentingą režisieriaus Rimo Tumino mokinių kartą: Daumantą Ciunį, Indrę Patkauskaitę, Agnę Šataitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Tomą Kliuką bei Agnę Kiškytę (pedagogas Jonas Vaitkus) ir Artūrą Dubaką.
Pagrindinį vaidmenį atliekantis D.Ciunis 2010 m. įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi Debiuto/Jaunojo menininko kategorijoje už Myškino vaidmenį režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas“. Aktorius T.Rinkūnas (pjesėje vaidinantis kaimyną Kalabuškiną) taip pat turi Auksinį scenos kryžių už geriausią nepagrindinį vaidmenį – Karlą spektaklyje „Plėšikai“ 2013 (rež. Arūnas Areima).
