Koncertą galima padalinti į du šiek tiek kontrastingus muzikinius blokus – „lietuvišką“ ir „kitą“ – bei ypač akcentuoti jo pradinį (koncerto įžanga), Onutės Narbutaitės, ir paskutinį (epilogas), Hanos Kulenty, kūrinius.
I
Tai, ką išgirdome, skatina dar kartą susimąstyti apie lietuviškos šiuolaikinės akademinės muzikos fenomeną, kuris vertas dėmesio ne menkiau nei ECM dėka išgarsėjęs estiškasis.
Onutės Narbutaitės „Was there a butterfly?“. Simfoninis „ambientas“ (ši nuotaika būdinga visam koncertui) – kūrinio drobė surinkta iš atskirų, bet panašių gabaliukų. Subtiliai monotoniškas, intymus kūrinys. Kažkur pasąmonėje skamba Pauline Oliveros „Bye-bye Butterfly“ atgarsiai. Muzikos struktūros – lyg povandeniniai mikrotoniniai žaidimai, kurių klausyčiau ištisas dienas, pasiklydęs namuose. Styginių balsai skamba tyliai, pusbalsiu, lyg miegantys paukščiai... ir sugirgžda, kaip į jūros dugną atsitrenkiačio submarino korpusas. Ir vėl – alsuojančio kamerinio orkestro šiltai duriančios garso bangos.
Kūrinio struktūriniai asonansai – tarsi skirtingų miškų aidai. „Drugelis?“ – nepaprastai gražaus skambesio vandenynas, galiausiai išsenkantis ir surūdijantis lyg geležinis sapnas. Švelniai švilpiančių styginių mikrotekstūros vis nepaleidžia iš povandeninių sakmių srovės.
Vytauto Laurušo „Simphonietta“ pasižymi tankaus romantinio stiliaus skambesiu. Garso takelis neįvykusiai meilei. Vaiduoklinis antskrydis styginiams. Bėgiojantys pizzicato kaip balalaikų šnabždesys už nematomos sienos. Monochrominė garso invazija, netikėtai išsijungianti pabaigoje lyg pasibaigusi plokštelė. Ryškus, sodrus, intensyvių spalvų „klasikinis“ eksperimentas.
Ramūno Motiekaičio „Be kraujo... be sparnų“ styginiam orkestrui „nedrąsiai“ prasideda iš tylos, kaip krištolai, paslapčia žybsintys tamsiame urve. Kūrinys sukelia ryškių vizualių asociacijų. Nutraukti nuo varpinių skambalai sklendžia ore. Vandens kelionė praeityje. Smuikų unisonai virš tirštos kontrabosų ir pučiamųjų jūros. Laukimas. Garsinis kraštovaizdis čia lyg geologiniai sluoksniai, švelniai krintantys vienas ant kito. Muzikos įtampa auga lėtai kaip besiskleidžianti gėlė ir netikėtai dingsta savo pačios „povandeniuose“ kloduose, taip pabrėždama kūrinio dvasinės struktūros tikslumą.
II
Stefano Gervasoni „Un leggero ritorno di cielo“ – visai kitokia muzika. Muzika seniesiems interjerams – subtiliai, atsargiai prasidedantis, styginių partijose sprogstantis, violončelių balsais dejuojantis kūrinys. Gal būtent šis garsinis urvas ir yra tikroji požemio karaliaus buveinė, o ne sukurtoji Edvardo Griego? Melodija – naktinio paukščio skrydis. Auganti įtampa pabrėžiama girgždančių ir tirpstančių styginių žaižaravimo. Muzika – tarsi elektrizuotas oras. Slydimas žemyn link klubiniu apšvietimu užlietų bažnyčios šventųjų ir pranašų. Pabaigoje melodija palaipsniui ištirpsta koncerto salės erdvėje.
Ir ypatingos festivalio viešnios Hannos Kulenty „GG Koncerto“. Gražus vientisas kūrinys. Daug žadanti konsonansinė įžanga. Ypatinga dinamika. Ir, aišku, nepakartojamoji solistė Goska Isphording. Šįkart jos klavesinas, skirtingai nuo gana „abstraktaus“ neseniai „Varšuvos rudenyje“ girdėto Andrzejaus Kwiecinskio „Concerto. Re Maggiore“ atlikimo, skambėjo lyg stiklinės snaigės, krentančios ant porceliano grindų. Nuostabu, kaip galima praplėsti seno instrumento galimybes – tokio gyvumo garso formoms nepajėgūs suteikti net šiuolaikinių technologijų atstovai (Warp, Hyperdub ir kt.).
„GG Koncerto“ įdomus ne tik savo struktūra, pasakojimu, tai ir labai vizualus kūrinys. Žiemos pasaka tiems, kas nebijo nubusti. Baltu metalu žvangantis klavesinas palaikomas orkestro. Klavesinas ir orkestras tarsi kalbasi tarpusavy. Iki šiol matau Goskos klavesino žvangesio projekcijas: disko rutulio mirksėjimas, blizgiasiūlių žvilgčiojimas katės pilvo tamsoje... Vaikščiojimas ant sudaužytų eglutės žaislų. Tai tekstūrinė muzika.
Tekstas: kompozicijos korpusas tarsi juodmedis, apipiltas sidabrinėmis smiltimis. Nuolat silpstanti ir vėl auganti garso ataka. Ir būdingi kompozitorei žaidimai su laiku. Pabaigoje išsenkantys styginiai kiek primena „Pink Floyd“ dainoje „Echoes“ skambantį „sugrįžimo“ („electronic-meditation“) efektą. Besikartojantys klavesino motyvai primena viską – nuo „blusų valsų“ iki Glaso ir Bacho „repeticijų“, nuo akustinių sūkurių iki orkestrantų, grojančių Stockhauseną ant sraigtasparnių. Alsavimas styginiais... * * *
Šį vakarą, spalio 31 d. Vilniaus Kongresų rūmuose nuolatinis festivalio „Gaida“ partneris – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – ruošiasi nudžiuginti publiką išties įspūdinga programa. Jos pagrindinis akcentas – pirmojo ryškumo violončelės žvaigždė Gavrielas Lipkindas iš Izraelio. Muzikos legendos Philipo Glasso atvykimo į Lietuvą proga G.Lipkindas su orkestru pagrieš kultinį Ph.Glasso Koncertą violončelei ir orkestrui. Šį kūrinį Ph.Glassas sukūrė 2012 m. pagal savo garso takelį žymiajam Godfrey Reggio filmui „Naqoyqatsi: Life as War“ („Gyvenimas kaip karas“, 2002), kurį įrašė pats Yo-Yo Ma.
Taip pat šiame koncerte publikos laukia dar du išskirtiniai įvykiai – vieno žymiausių dabarties JAV kompozitorių Michaelo Gordono naujausias kūrinys orkestrui „Pekino harmonija“ ir iškiliausio šių laikų lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrinio „Epitafija Orleano Mergelei“ pasaulinė premjera. Koncerto pradžia 19 val.
