– Gediminai, kokiu keliu visiškai su teatru nesusiję žinomi dizaineriai pateko į sceną?
-Būdavo, kad pasvajodavome apie teatro projektus, tačiau viskas įvyko atsitiktinai. Mūsų gera draugė Giedrė Stabingytė eiliniame pokalbyje prie stalo tiesiog užsiminė, kad yra paskelbtas Menų spaustuvės rezidencijų konkursas.
Mus labai tai sudomino, o atėję apžiūrėti patalpų, supratome, kad mums Menų spaustuvėje labai patinka, tad pateikėme paraišką. Iš tiesų, labai abejojome, kad pateksime, nes prieš tai su scenos menais neturėjome nieko bendro. Na, o kai jau tapome Rezidentais, pradėjome pildyti seną svajonę.
– Sena svajonė – statyti spektaklį?
-Jau atsidūrus šioje aplinkoje, kasdien matant kuriančius ir repetuojančius žmones ir mums kilo noras susidurti su teatru, pamatyti kaip jis gimsta, dirbti su aktoriais. Taip jau susiklostė, kad ofiso kaimynais tapo teatro „Atviras ratas“ aktoriai, tad pristatėme jiems spektaklio idėją ir po truputį pradėjome rutulioti būsimą spektaklio istoriją.
– Ne paslaptis, kad šis spektaklis dedikuotas jūsų su Andriumi dukroms, tad gal neturėdami, kur jų nusivesti, radote išeitį – patys sukurti spektaklį vaikams?
-O taip, su dukromis mums dažnokai teko lankytis spektakliuose, kuriuose jos sunkiai išsėdėdavo iki pabaigos. Tad savojo spektaklio kūrimas buvo savotiška išeitis. Juokauju – tiesiog norėjosi sukurti kažką tokio, kas net mažuosius žiūrovus prikaustytų prie kėdės ir išlaikytų dėmesį iki pat spektaklio pabaigos.
– Tačiau kūrybinis procesas netikėtai užsitęsė – ar aplankė sunkios kūrybinės kančios?
-Išties kūrybinis procesas buvo ilgas, kankinantis... Bet labai įdomus! Tai buvo nauja patirtis – darbas ne tik su animuotais personažais, bet ir su gyvais žmonėmis, aktoriais. Dalyvavimas repeticijose man suteikė labai daug džiaugsmo ir malonumo. Matai, kaip užgimsta personažas, kaip jis rutuliojasi, kaip keičiasi eigoje. Jei tik būtų galima aš eičiau į visų būsimų spektaklių repeticijas ir mokėčiau už tai pinigus!
Taip pat visai nauja patirtis buvo pati scenos erdvė. Tokie paprasti dalykai, kaip garsas ir šviesa ten tampa stebuklingais. O kostiumai, kuo labiau nusidėvėję, tuo geriau žiūrisi.
– Įsiveržėte į teatrą – pirmas darbas ir iškart pelnęs apdovanojimą (Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas spektaklis „Tėčio pasaka“, Geriausio spektaklio vaikams kategorijoje) – ar tikėjotės tokios sėkmės?
-Man tai yra reikšmingiausias apdovanojimas, kuriuo labai didžiuojuosi. Paprastai aš nelinkęs puikuotis pasiekimais, bet kartą draugų rate net pasikabinau ant kaklo šį kryžių ir sėdėjau išsišiepęs. Tas faktas, kad tai yra mano valstybės apdovanojimas suteikia jam nepaprastai didelę vertę.
Kai su Andriumi sumanėme technologinę spektaklio įgyvendinimo mintį, žinojome, kad jis bus išskirtinis. O apie apdovanojimus visada tarpusavyje pajuokaudavome, bet štai ėmė ir išsipildė.
– Spektaklis rodomas daugiau nei metus – ar manote, kad jis jau sutvirtėjo ir paleidote jį tolimesniam gyvavimui? -Spektaklio metu animacijas paleidinėju gyvai, tad per visą tą laiką jaudulys jau nebetoks kaip pirmais metais. Pradžioje buvo labai sunku, po spektaklio jausdavau gavęs stiprią adrenalino dozę. Dabar jau lengviau priimu atsitiktinius neatitikimus ar siurprizus spektaklio metu, slapta net noriu, kad scenoje įvyktų kažkas kitaip. Juk esu jį matęs jau begalę kartų!
– Tačiau, kad ir kiek kartų žiūrėtum spektaklį, jo problematika – tėvų ir vaikų santykiai, visada išliks aktuali? Kuo jums asmeniškai ypatinga „Tėčio pasaka“?
-Ypatinga tuo, kad spektaklio problematika (tėčio ir vaiko santykiai) yra artima, kad sutikau puikius žmones („Atviro rato“ aktoriai) su kuriais man jauku buvo kurti, o dabar tęsti šį spektaklį. Agne, Benita, Eimantai, Giedriau, Jonai, Justai, Marija, Vesta, Vytautai – aš jus myliu. Tačiau jei dabar grįžčiau prie „Tėčio pasakos“ temos siūlyčiau kūrybinei grupei pratęsimą, bet jau apie vienišą tėtį ir užsiėmusią suaugusią dukrą. Mūsų spektaklyje tėtis ieško kelio į dukrą, čia gi dukra turėtų ieškoti kelio atgal. – Tad jau sukasi mintys apie tolimesnius teatro projektus?
Man išties labai patiko kurti scenografiją, tad aš su mielu noru tai pakartočiau. Patys šiuo metu projekto scenos menui nerezgame, bet visada esame atviri pasiūlymams. Asmeniškai aš svajoju apie operą!
– Tikriausiai šiuo metu ir neliktų laiko kitiems projektams, juk esate pasinėrę į animacijos filmo šeimai „Miško šviesos“ kūrimą – gal galite praskleisti šio projekto kūrybos užkulisius?
-Užkulisius galime labai lengvai praskleisti. Esame paleidę Facebooke puslapį – „Miško šviesos“, arba kitaip – „Forest Lights“ (https://www.facebook.com/forestlights), kuriame nuolat publikuojame įvairias detales iš filmuko kūrimo proceso.
Ten pat galima rasti ir scenarijų. Tai bus trumpametražis filmukas apie gyvybės ir mirties nesustojamą ciklą. Tai yra mūsų kūrybiškas bandymas atsakyti vaikams į klausimą, kuris anksčiau ar vėliau bus paklaustas – „Kas yra mirtis?“
Patys šiam filmukui taikome aukščiausius kokybės kriterijus, dirbame komandoje su stipriausia vizualinės produkcijos studija OKTA. Siekiame šiuo filmu pakelti šiuolaikinės lietuviškos animacijos kartelę. Premjera numatyta kitais metais. O laip mums pavyks bus matyti.
– Kiek kartų didžiausia kritikė – jūsų dukra jau yra mačiusi „Tėčio pasaką“?
- Na, kokius 10 kartų. Iš tiesų, mano dukra po vieno spektaklio ir pasufleravo: „Dabar Urtė turi eiti tėčio ieškoti“. Jai patinka spektaklis, pats stebiuosi, kad ji niekad neatsisako vėl jį pamatyti. O man labai džiugu, kad ji turi galimybę pamatyti teatro užkulisius, prisiliesti prie kostiumų ir scenografijos.
...
Animacijos spektaklis „Tėčio pasaka“ Menų spaustuvėje: Lapkričio 8 d., 15 val. Lapkričio 23 d., 16 val. Gruodžio 13 d., 16 val.
