M.Stakionis – vienas jauniausių bei perspektyviausių Lietuvos dirigentų. Nors vaikinas vis dar mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje (mokytojai R. Gražinis ir M. Staškus) , jis jau gali girtis dirbęs su dainininkais Nora Petročenko, Viktoru Gerasimovu, kolektyvais „Art vio“, Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, Kauno kameriniu orkestru, choru „Aidija“.
Dabar spalvingą jaunojo dirigento biografiją papildė ir ypač svarbus laimėjimas – pirmoji vieta tarptautiniame J.Vytuolio konkurse, vykusiame Latvijos sostinėje. Paraiškas į konkursą siuntė 42 dalyviai iš viso pasaulio, iš kurių atrinkta 21. Jiems teko įveikti 3 turus, kuriuose dirigentus vertino tarptautinė komisija. Jos nariai buvo iš Norvegijos, Slovėnijos, Latvijos bei Vokietijos.
Komisijos simpatijas pelniusiam lietuviui dar atiteko ir vieno geriausių Europos kolektyvų – Latvijos radijo choro specialusis prizas.
Toks laimėjimas – pirmasis Lietuvos istorijoje. M.Stakionis ne tik pelnė pirmąją vietą, tačiau tapo ir jauniausiu šio konkurso prizininku. Panašią sėkmę 1997m. patyrė tik žymus lietuvių dirigentas Modestas Pitrėnas, tačiau jam tuomet atiteko antroji vieta.
Su M.Stakioniu kalbėjomės apie nuotaikas ir emocijas, vyravusias per konkursą.
– Martynai, esi jauniausias konkurso dalyvis ir pirmosios vietos laimėtojas. Ar vykdamas į Rygą tikėjaisi tokių rezultatų?
– Nesitikėjau, nes šis konkursas – suaugusių, profesionalių dirigentų konkursas. Dauguma dalyvių baigę jau aukštąsias mokyklas, turintys savo kolektyvus, su kuriais dirba ir koncertuoja. Be to, konkurentų iš JAV, Japonijos, Pietų Korėjos, Venesuelos, Rusijos ar Vokietijos darbo metodai ir technika labai skiriasi.
Žinojau, kad konkurencija bus ypač stipri. Nelengva įgyti pranašumą prieš kitą kultūrą ir žmones, kurie kilę iš pagrindinių meno centrų – Vokietijos, Rusijos. Ten muzikos šaknys susiformavo jau labai seniai, būtų buvę per drąsu iš anksto tikėtis, kad laimėsiu.
–Ar visuomet svajojai tapti dirigentu?
– Vaikystėje svajojau tapti dainininku. Ateitį įsivaizdavau ne ant dirigento pakylos, o scenoje – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kai stojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mano balsas mutavo ir aš pasirinkau chorinio dirigavimo specialybę. Patekęs pas nuostabų pedagogą Romualdą Gražinį netrukus pastebėjau, kad diriguojant atsiskleidžiu kaip asmenybė, realizuoju save.
Supratau, kad dirigento darbas – labai įvairiapusiškas, gilus. Viena yra gilintis į partitūrą, analizuoti muziką iš teorinės pusės, visai kita – perteikti tai žmonėms, įtikinti juos kūrinio interpretacija. Kai pradėjau dalyvauti konkursuose, įsitikinau, kad esu savo vietoje, einu tinkamu keliu ir galiu daug pasiekti. Džiaugiuosi, kad pasirinkau šią specialybę.
– Konkurso metu dirbai su valstybiniu Latvijos choru, Latvijos muzikos akademijos simfoniniu orkestru. Ar buvo sudėtinga prisitaikyti prie šių kolektyvų?
– Darbas su nepažįstamais atlikėjais visuomet nėra lengvas. Turėjau išsikėlęs daug tikslų, o laiko buvo labai mažai – kūrinius turėjau paruošti per vieną naktį. Supratimas, kad po kelių valandų teks dirbti su geriausiais Latvijos muzikantais, vertė jausti didžiulę atsakomybę.
Užduotį šiek tiek palengvino netikėta sėkmė – paskutiniame, trečiajame ture butų keliu diriguoti išsitraukiau Johano Brahmso kūrinį „Schicksalslied“. Apie šio kūrinio interpretaciją ir atlikimą mąsčiau dar prieš konkursą, todėl stovėdamas prieš chorą ir orkestrą jaučiausi gana tvirtai ir dirbti buvo lengviau.
– Esi labai jaunas. Kas tave įkvepia ir motyvuoja siekti tikslo, ar turi autoritetų? – Autoritetus man atstoja menas. Menas atskleidžia ir patį atlikėją. Autoritetu man tampa žmogus, kuriam pavyksta atskleisti muzikos grožį ir idėją.
Toks yra mano tikslas – ne pasiekti tai, ką kažkas jau yra pasiekęs, o atverti muziką, atskleisti jos idėjas taip, kad jos paliestų klausytoją. Tai – geriausia motyvacija ir įkvėpimas.
Žinoma, vien motyvacijos neužtenka, todėl esu labai dėkingas mokytojams Romualdui Gražiniui ir Martynui Staškui, kurie kiekvieną dieną skatina mane žvelgti į muziką vis profesionaliau.
–Tapai ne tik pirmosios vietos laimėtoju, gavai ir Latvijos Radijo choro specialųjį prizą. Kas lėmė choristų palankumą?
– Manau, kad kiekvienas dirigentas privalo rasti savą būdą, kaip užmegzti kontaktą su klausytojais. Užkabinti juos, įkvėpti, pritraukti bendram darbui. Dirbdamas stengiuosi prisiminti, kad dirigentas negali apsiriboti tik teorinėmis žiniomis ar muzikos istorija, muzikiniu supratimu.
Labai svarbu ir psichologija, bendravimo menas, bendro kontakto su atlikėjais sukūrimas. Svarbu žinoti, kad kiekvienas kolektyvas – individualus, todėl vos pradėjus dirbti reikia sukurti tinkamą atmosferą, nuotaiką. Stengiausi, kad bendravimas su Latvijos radijo choristais būtų natūralus, įdomus ne tik man, bet ir jiems.
– Ko tikiesi iš ateities? – Dabar daug mąstau apie studijas, būsimas keliones ir patirtis. Mėgstu keliauti, domiuosi geografija, todėl palinkėčiau sau išmokti kuo daugiau kalbų, nes dirigentas privalo būti visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Šis konkursas man tapo atspirtimi, įkvėpimu ir tikiuosi, jog tai tik pradžia, o ateityje dar ne kartą garsinsiu Lietuvos vardą.
