Natalijos Vorožbit pjesę „Maidano dienoraščiai“ režisierius Andrej Mai ir aktorius Oleksij Doričevskij atvežė tiesiai iš Kijevo, kur medžiaga jai buvo kruopščiai renkama per 100 metrų nuo Maidano. Menininkai kelis mėnesius kvietė į improvizuotą klubą žmones, budėjusius Maidane ir užrašinėjo jų pasakojimus. A.Mai ir O.Doričevskij repetavo su lietuvių aktoriais vos keturias dienas, tačiau aktoriams, kaip jie patys pripažino, tos dienos buvo ypatingos. Ir „Maidano dienoraščių“ skaitymo vakaras buvo nepaprastas. Net keista, kiek daug įmanoma padaryti per tokį trumpą laiką. Aktorė Birutė Mar parodė savo būsimo spektaklio „Ledo vaikai“ eskizą pagal savo tėvų prisiminimus apie tremtį – premjera numatyta jau ateinančių metų sausio viduryje.
Pjesė ar jos eskizas „Džiuljetos“ ketino remtis kone socialiniu tyrimu, „nagrinėjančiu, ką reiškia dirbti etatine aktore nacionaliniame dramos teatre, kai atlikėjos neatitinka stereotipinių reikalavimų, keliamų jaunų moteriškų personažų atrankose“. Dramaturgijoje debiutuojantis teatrologas Andrius Jevsejevas padėjo idėjos autorėms Simonai Biekšaitei ir Marit Sirgmets iš Estijos kalbinti teatro aktores, kurios šį sezoną bus mažiau užimtos repertuare.
Devynios aktorės, nešinos kėdėmis, įėjo į Mažąją sceną. Susėdo. Jos taip ir sėdėjo, šypsodamos ir žiūrėdamos į publiką, o pjesės tekstas buvo transliuojamas per garsiakalbius ir užrašomas titrais. Pokalbių su aktorėmis replikos skambėjo pakaitomis su anglišku pasakojimu apie gyvūnus, kurie moka slėptis, kad nebūtų plėšrūnų sunaikinti.
Idėja įdomi. Tema aktuali. Aktorės "Džiuljetų" scenoje buvo nepaprastai gražios ir paslaptingos. O vakaras prailgo. Akistata su skaudžia, sudėtinga problema, su ją išgyvenančiomis aktorėmis nevyko ir negalėjo vykti, nes žiūrovų dėmesys buvo sutelktas į titrų skaitymus. Toks prastas garso įrašas, kad aktorių pokalbius reikėjo šifruoti ir rodyti? Prasčiau kitas dalykas: su aktorėmis neišsikalbėta. Tai, ką jos sakė – pokalbio apšilimas, žodinės kaukės, banalybės. Vadinasi, kalbinusieji neturėjo kantrybės, galbūt subtilumo. Arba to ir pakako. Vakaras, kuris vadinosi „(Savi)žudikai“ buvo visiškas netikėtumas. Režisierė Yana Ross ir jos aktorių komanda, susiformavusi repetuojant spektaklį „Mūsų klasė“, nutarė, kad teatre reikia kalbėtis apie savižudybes. Teatras negali nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta ir yra skaudžiausia mūsų šalyje. Būsimos pjesės dramaturgais dirba teatrologai Sigita Ivaškaitė ir Andrius Jevsejevas. Aktoriai vaidino maždaug 45 minutes. Jie pavaizdavo neva spaudos konferenciją, kurioje naujai įkurtas „(Savi)žudikų rėmimo fondas“ pristato savo ilgai kurtą programą. Istorinis savižudybių vystymosi fonas buvo tik specialiai rimtuoliška dalis, po kurios išlindo juodojo humoro špyga potencialiems (savi)žudikams: nori atimti sau gyvybę – rašyk projektą fondui, motyvuok, pagalvok apie savo poelgio sklaidą. Ir publika pamažu praėjo kvatoti.
Kaip po skaitymo pasakė režisierius ir aktorius Paulius Ignatavičius, tai buvo geras spjūvis galimiems (savi)žudikams – gal jie pamatys save iš šalies. Dalis žiūrovų džiaugėsi būsimo spektaklio sąmojingumu, bet buvo ir siūlančių atsitokėti, nes argi galima juokauti, kai žmonėms sielą skauda.
Režisierė Y.Ross sakė, kad jai pačiai sielą skauda dėl to, kas darosi, ji pati praradusi kelis artimus žmones, bet jai kaip kūrėjai nuobodus toks teatras, kuriame apie tragiškus dalykus kalbama rimtai ir tragiškai. Ji nori pasukti problemą kitu kampu, o šis skaitymas padės kūrybinei grupei dirbti toliau. Kai režisierė pasiūlė pakelti rankas tiems, kas yra galvoję apie savižudybę, – pakėlė visa kūrybinė komanda ir didžioji žiūrovų dalis.
