2008-aisiais menininkas sukūrė scenografiją „bohemiečių“ spektakliui „Verteris“, o dabar pirmą kartą „Vilnius City Opera“ trupėje pakeis dizainerį J.Statkevičių. Svečias kuria „Trubadūro“ premjerai, kurią išvysime gruodžio pradžioje Vilniaus Kongresų rūmuose, apie 100 kostiumų.
– Jūs bendradarbiaujate su svarbiomis Europos, Amerikos, Australijos operos kompanijomis. Turbūt esate pratęs prie prašmatnių pastatymų? Kaip susigundėte grįžti į Vilnių kurti netgi ne teatre? – paklausiau J.Morrellio.
– Statydamas Vilniuje „Verterį“ puikiai leidau laiką, įgijau daug draugų. Dirbti su maža lanksčia kompanija dažnai įdomiau negu didžiuliame teatro fabrike, kur niekada nematai žmonių veidų.
Atkurdamas atmintyje Kongresų rūmuose matytus spektaklius, visiškai neprisimenu šios salės nepatogumų – spektakliai man įsiminė kaip dideli, nesuvaržyti rūmų erdvės kūriniai.
Darbo sėkmę visada lemia kūrėjų komandos vaizduotė, o ne biudžetas. Tai, kas paprasta, gali būti magiška ir atvirkščiai – esu matęs darbų, surijusių šimtus tūkstančių eurų, bet dėl to netapusių įdomiais.
Pavyzdžiui, „Metropolitan Opera“ pastatyta tetralogija „Nybelungo žiedas“ kainavo milijonus, o buvo nuobodi!
Tai pamoka, kad milžiniškos investicijos nebūtinai pasiteisina.
– Pats neretai dirbate konservatyviose kompanijose. Pasiilgote eksperimentų?
– Man patinka viskas, kas gerai padaryta. Tenka nemažai ir eksperimentuoti. Įdomu, kad artimiausius avangardui darbus sukūriau Amerikoje, kur didžiosios operos kompanijos tikrai yra labai konservatyvios. Tačiau ten statoma ir daug naujų operų.
Pavyzdžiui, Dalase kūriau kostiumus „Vocekui“ ir „Katiai Kabanovai“, kuriuos režisavo broliai Christopheris ir Davidas Aldenai. Lietuvių publika taip pat žino Davidą - jis pastatė „Salomėją“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai vieni įdomiausių mano sutiktų režisierių, dažnai su jais dirbu.
Iliustratyvūs, istoriniai Franco Zeffirelli stiliaus pastatymai manęs niekada nedomino. Jie nelabai teatriški. Juk opera pirmiausia yra teatras – ne kinas.
Nemanau, kad operoje reikia viską pasakyti scenografija ir rūbais, užuot įkvėpus žiūrovų vaizduotę užuominomis nukeliant juos į tam tikrą laiką, vietą, pasaulį.
Teatras – tai leidimas sapnuoti atviromis akimis. Tai labiausiai mėgstu teatre.
Operų siužetai man primena sapnus – visi jie nenormalūs, atviri interpretacijoms. Jais galima žaisti.
– Tai darote ir „Trubadūre“?
– Mūsų tikslas yra suteikti painiai istorijai prasmę, ją išgryninti žaidžiant laiku, suabstraktinant kaip kabukio teatre. Nemačiau nieko nuostabesnio ir beprotiškesnio už kabukį. Nieko nesupratau ir kartu supratau viską.
– Kiek turite laisvės įgyvendinti savo idėjas? Ar nesate priklausomas nuo režisierės Dalios Ibelhauptaitės?
– Geras režisierius ir dizaineris papildo vienas kitą. Juos turi sieti panašus skonis, kitaip darbas virs mūšiu. Jaunystėje esu tai patyręs. Negalima daryti to, kas tau nepatinka. Tai savigriova.
Nedirbčiau su režisieriumi diktatoriumi. Idėjos savo baigtinį pavidalą turi įgyti statytojams bendradarbiaujant. Tai, ką nupieši ant popieriaus, niekada nebūna baigtinė versija. Viską koreguoja žmonės, aplinkybės. Nuostabu, kiek interpretacijų gali įkvėpti piešiniai ir kiek idėjų kyla kostiumų gamintojams!
Todėl repeticijų periodu būnu Vilniuje, seku visas darbo stadijas. Stengiuosi vienu metu susitelkti į vieną darbą – tai būdinga ne visiems dizaineriams.
Man idėjų įgyvendinimo procesas yra esminis.
Atsitiktinumai gali būti svarbūs. Kartais net klaidos praverčia. O jei viskas yra klaida, bandai stumti įvykius reikiama kryptimi – daryti tai, kas neįmanoma.
Mano darbas yra sukurti tikrovės iliuziją.
Šiais vaizdų kultūros laikais tai ypač sunku, nes tikimės scenoje išvysti artimus personažams žmones, nebesuprantame ir nenorime toleruoti dirbtinės operos kalbos.
- Kodėl daugiau kuriate operos teatre, o ne dramos?
- Nes pats negaliu muzikuoti, o muziką mėgstu, su ja užaugau. Mano tėvai - muzikantai. Vaikystėje bandžiau skambinti pianinu, grojau trimitu, bet neužsikabinau. Dabar muzika mane įkvepia.
Apdovanojimai - už muzikinius spektaklius
J.Morrellis studijavo scenografiją ir kostiumų dizainą Londono centrinėje meno ir dizaino mokykloje.
Menininkas kūrė Londono „Covent Garden“, Anglijos nacionalinėje bei Škotijos operose, „Dallas Opera“, „Houston Grand Opera“ ir Spoleto festivalyje (JAV), Kanados ir Australijos operos kompanijose, Barselonos „Liceu“, Paryžiaus „Le Chatelet“, Vokietijos, Švecarijos, Italijos, Švedijos teatruose. Dirbo su daugeliu garsių režisierių, tarp jų - Ch. ir D.Aldenais, G.Vicku, J.Coxu, J.Kentu, su choreografais A.Page‘u ir Ch.Wheeldonu.
J.Morrellio kartu su Ch.Aldenu pastatyta G.F.Handelio opera „Partenope“ pelnė anglų „Olivier“ apdovanojimą kaip geriausia operos premjera bei australų „Helpmann Award“ kaip geriausia opera ir „Green Room Award“ už dizainą. Su D.Aldenu pastatyta L.Janačeko „Jenufa“ įvertinta „Olivier“ apdovanojimu kaip geriausias operos spektaklis, su M.White‘u pastatytas miuziklas „Top Hat“ – „Olivier“ kaip geriausias miuziklas ir už geriausią kostiumų dizainą.
Dizaineris taip pat dirba dramos teatre, kuria scenografiją ir kostiumus baletams, televizijos serialams.
G.Verdi operos „Trubadūras“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose - gruodžio 2,3,5 ir 6 d. 19 val.
