– Jūsų kaimynystėje esančio Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys Eltai prisipažino, kad džiaugiasi matydamas darniai pas jus žygiuojančių mažųjų žiūrovų būrius. Vadinasi, auginate būsimuosius kitų teatrų lankytojus – nuo mažens teatro meną galinčius suprasti bei pamilti žiūrovus. O kaip jums patiems patinka tokia misija?
– Ji – iš tikrųjų puiki, tą, manau, pripažintų, jei tik paklaustumėte, ir mūsų kolegos. Nes visose Lietuvos profesionalaus lėlių teatro salėse ištisoms mažųjų žiūrovų kartoms diegiami pirmieji grožio, gėrio, atjautos ir meilės pradmenys, o švietėjiškoje ugdomojoje veikloje yra ženklus šalies lėlininkų nuoširdaus darbo pėdsakas.
Kauno lėlių teatras dirba iš tiesų intensyviai. Pagal žiūrovų lankomumo rodiklį esame treti tarp visų šalies valstybinių teatrų (ir dramos, ir muzikinių). Tačiau neabejojame, jog vis tiek turime dėl ko stengtis, ieškoti, keistis, tobulėti. O tarptautinis festivalis, jo renginiai – neatsiejamai susiję su nauja kokybe, idėjomis bei patirties sklaida. Jis veiksmingai skatina menininkų kūrybą, padeda sutelkti dėmesį į lėlių teatrų problematiką, taip pat suteikia impulsą naujoms iniciatyvoms ir projektams. Festivalis sykiu siekia išvesti paraleles tarp mūsų šalies ir užsienio lėlininkų darbų, aktyvinti įvairiausio pobūdžio lėlių teatrų kūrybinius mainus, paįvairinti tiek Kauno miesto, tiek visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą.
– Kadangi festivalį rengiate ne kasmet, tai gal per šį, festivalinį, sezoną jūsų vadovaujamo teatro trupę papildė nauji kūrėjai įnešdami ir naujų idėjų. Ar žiūrovai matys scenoje naujų veidų, sakykim, perkeltine prasme, nes dažniausiai matomos tik lėlės?
– Iš karto galiu pasakyti, kad matomi ir aktoriai, kadangi lėlių teatrai pastaraisiais metais transformavosi. Aktoriai scenoje vaidina lygiagrečiai su lėlėmis, kurias valdo. Taip, istorija mena senus laikus, kai mugėse karaliavo lėlininkai, dar nesislėpdavę už kokios širmos. Senos geros tradicijos grįžta gerokai pakitusios, praturtėjusios nauju turiniu.
Jei žvelgtume plačiau, turėtume pripažinti, jog Lietuva neturi senų lėlių scenos meno tradicijų. Todėl ypač aktualu būtent per tarptautinį festivalį suteikti žiūrovams galimybių pamatyti plačiai žinomas įvairių mokyklų ir estetinių krypčių trupes bei personalijas.
O dėl mūsų trupės – tai ji išliko tokia pati, nepakitusi, kaip ir praėjusį sezoną, – dvylikos žmonių, bet paklauskit žiūrovų, kiek ta maža trupė didelio džiaugsmo geba sukurti.
– Gal galėtumėte jau dabar pasakyti, kaip sudarėte XXI Tarptautinio lėlių teatro programą ir kokių šalių teatrai joje dalyvaus?
– Kaune bus galima pamatyti naujausius Belgijos, Izraelio, Japonijos, Lenkijos, Danijos, Slovakijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos lėlininkų darbus. Plačiausiai bus atstovaujama Lietuvai – Panevėžio, Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno lėlininkai parodys 6 spektaklius. Tiek vaikams, tiek suaugusiems (nes lėlių teatre ir suaugę gali atverti langą į jiems gal nepažįstamą pasaulį) per šešetą festivalio dienų bus parodyta 20 įvairaus žanro bei stilistikos profesionalių lėlių vaidinimų. Jie atrinkti lankantis panašiuose festivaliuose Vokietijoje, Estijoje, Rusijoje ar pagal renginio partnerių – Tarptautinės lėlininkų organizacijos UNIMA, vienijančios 75 narius, taip pat Šiaurės šalių ir vidurio Europos lėlių teatrų asociacijos NEECPA – ekspertų rekomendacijas. Solidarizuojantis su Ukraina, į festivalį pakviesti kolegos iš Charkovo lėlių teatro.
Festivalio programą papildys jame veiksiančio klubo renginiai, spektaklių aptarimai, seminaras vaikų lėlių kolektyvų vadovams. O kauniečiams bei miesto svečiams mūsų festivalis rengia šventę, per kurią visiems bus smagu, nes Laisvės alėjoje vyks lėlių ir kaukių paradas bei vaikų piešinių pasakų tematika paroda.
– O jeigu iki to laiko įvyks Kultūros ministerijos siūlomos teatrų permainų ir iš valstybinės įstaigos lėlių teatras virs viešąja įstaiga, kuriai finansinis išlaikymas negarantuojamas, ar tuomet festivalį rengsite?
– Visų pirma nemanau, kad ministerija neatsižvelgs į šalies teatralų siūlymus negriauti to, kas dabar darniai veikia. Svarstymai tebevyksta. Atvirai šnekant, mes į viešąją įstaigą tikrai nesiveržiame. Lėlių teatrai – labai pažeidžiami, turime būti apsaugoti nuo stūmimo į komerciją, nes pradėjus kurti vien komerciškai apsimokantį meną, pirmiausia nukentės mūsų mažieji žiūrovai. Mes – už pasirinkimą. Tie teatrai, kurie nori, tegu eina kitokio statuso link, kuriems tai neaktualu, telieka nereorganizuoti.
Beje, tarp mūsų festivalio rėmėjų yra ne tik jį rengti mums mielai padedanti Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos liaudies kultūros centras, lenkų Institutas Vilniuje, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas. O XXI Tarptautinio lėlių festivalio globėju sutiko būti kultūros ministras Šarūnas Birutis.
– Kas dar reikšmingo Kauno valstybiniam lėlių teatrui nutiks šį sezoną?
- Tikimės, kad šį sezoną mūsų link bus nutiestas kelias finansinei paramai iš Europos Sąjungos. Ji padėtų teatrui atsinaujinti. Tvarkome dokumentus, tad šį sezoną turime ir „neteatrinio“ darbo. Tiesa, konkursas didelis, nes kandidatų - trigubai daugiau nei ES milijonų. Bet džiugina jau pati galimybė, nes pirmą kartą Lietuvoje kultūros objektai pateko į ES struktūrinių fondų akiratį. Viliamės, ir senajam mūsų teatrui atgimti tiek iš išorės, tiek iš vidaus (apie pastatą kalbu) iš tų fondų reikiama parama bus skirta.
Reikšminga ir tai, kad kitąmet savo ištikimus gerbėjus vėl kviesime į premjerą – vasarį parodysime spektaklį, aktualų savo edukacine, pažintine ir šiandien ypač svarbia tautinės savimonės formavimo misija. „Molio Motiejus“, kurį stato mūsų aktorius ir režisierius Andrius Žiurauskas, skirtas vaikams nuo 4 metų. Šio spektaklio herojus – tautodailininkas, padedamas senųjų amatų ar šiuolaikinių technologijų, su vaikais žais Lietuvos istoriją nuo Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimo iki dabarties laikų. Istorijos pamoka pavirs į provokuojančią pažintį-pramogą, o patriotizmo skatinimas, neabejojame, įgaus patrauklių, vaikui trokštamų savybių bei ugdys mažųjų žiūrovų kūrybiškumą.
Gegužę įvyks dar viena premjera. Spektaklį „Ąžuolo vaikas“ (pagal Vytauto Petkevičiaus kūrinį „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ pakvietėme režisuoti Gardino srities lėlių teatro meno vadovą, daugelio festivalių laureatą ir Kauno lėlių teatro nuolatinį partnerį – lietuvių kilmės menininką Olegą Žiugždą. Iš Kijevo pakvietėme dailininkę Lesią Lučko. Pjesės „Ąžuolo vaikas“ autorė - lietuvių dramaturgė Daiva Čepauskaitė bei režisierius iš gausių V.Petkevičiaus knygos herojų nuotykių pasirinko vieną pagrindinių - karo įvykių liniją. Kūrėjai nori vaikams suprantama kalba papasakoti apie karo beprasmybę ir absurdą, jo kurstytojų tuštybę bei kvailumą. Kad vaikai (o ir suaugę žiūrovai) suprastų, jog tikrieji karo vaizdai visai neatrodo nei smagūs, nei linksmi, kad vertintų taikią namų padangę ir šalia esančius artimuosius, draugus.
