Kitą trečiadienį į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą suvažiuos menininkai iš septynių šalių. Juos suburs iškilmingas koncertas „Muzikos žvaigždės lapkričio Vilniuje“, skirtas G.Kėvišo sukakčiai. Lapkričio 13-ąją LNOBT vadovui sukako 60 metų.
– Per jūsų karjerą buvo ne vienas lemtingas atsitiktinumas. Ar gyvenimas galėjo pasisukti kitaip? - paklausiau jubiliato.
– Iki šiol man sunku suprasti, kaip patekau į kultūros aplinką būdamas paprastas provincijos pedagogas. Penkerius metus dirbau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose, nejausdamas pedagogo pašaukimo, ir staiga tuometis Filharmonijos vadovas profesorius Algirdas Budrys man pasiūlė tapti savo įpėdiniu.
Aš, provincijos mokytojas, net nepažinojau jo, atėjau tartis dėl savo įkurto kamerinio kolektyvo koncertų – važinėdavau autostopu į ansamblio repeticijas iš Klaipėdos į Vilnių. Nuostabūs buvo laikai.
Tačiau neturėjau iliuzijų ir dėl muzikanto karjeros – juo tapau tiktai lemtingai sukritus aplinkybėms. Rengiausi būti architektas, kaip ir mano tėvas.
Negana to, baigęs fortepijono studijas, prieš savo norą atsidūriau Klaipėdoje. Bet vėlgi man pasisekė – gavau vietą Maskvos aspirantūroje, o tais laikais beviltiškoje brežnevinių metų pilkumoje kultūra Maskvoje švytėte švytėjo.
Tiesa, jau tada supratau, kad netapsiu koncertuojančiu pianistu - neturiu gabumų, kurie man leistų eiti tolyn, ir nekankinau dėl to nei savęs, nei aplinkinių.
Po paskutinio koncerto su savo ansambliu 2001 metais daugiau niekada negrojau, net neprisėdau prie fortepijono. Nebuvo stimulo. Turbūt grosiu išėjęs į pensiją.
Profesorius A.Budrys pakeitė mano likimą – jo dėka patekau į savo stichiją. Nuo 1988-ųjų darbas tapo mano hobiu.
Po to netikėtai sulaukiau pasiūlymo ir išvykau vadovauti muzikos verslo biurui Monte Karle. Susipažinau su Mstislavu Rostropovičiumi, kuris man patarė dirbti savarankiškai ir pažadėjo padėti.
Gyvenime atsitiktinumai lemia labai daug ir kartais lieka paslaptingi. Man jie išpranašavo sėkmę, padėjo pritraukti į Lietuvą daug iškilių menininkų, tarp jų – M.Rostropovičių ir Yehudi Menuhiną, parodžiusius lietuvių muzikantus daugelyje pasaulio šalių, Krzysztofą Pendereckį, su šalies kolektyvais pristačiusį daug reikšmingų projektų.
– Tačiau kai kurie jūsų bičiuliai šiandien yra vertinami prieštaringai.
Ar nesulaukiate priekaištų dėl ryšių su Valerijumi Gergijevu, Jurijumi Bašmetu, Denisu Macujevu?
– Šiuo metu neturiu su jais planų Lietuvoje. Gerbiu mūsų valstybės ir Lietuvos žmonių poziciją jų atžvilgiu.
Šie žinomi kūrėjai tapo Rusijos ideologinės mašinos aukomis.
Kaip neseniai man pasakė rusų smuikininkas Vadimas Repinas, suvokti šios šalies pagal europietiškus principus neįmanoma.
Tačiau V.Gergijevas visada liks vienas iškiliausių pasaulio muzikų, o J.Bašmetas – altininkų.
Manau, pirmiausia jie bus vertinami kaip dideli muzikai.
– Matyt, per savo karjerą įgijote daug priešų?
– Aš priešų neturiu, nors kai kas gal ir bando apkartinti man gyvenimą. Bet nelaikau jų priešais. Žmonės sako, kad atrodau ne pagal amžių jaunas. Taip yra dėl to, kad žiūriu į gyvenimą optimistiškai.
Svarbiausia – atsakyti į visus klausimus sau pačiam. Tai suteikia stiprybės ir išminties nesivelti į ginčus.
Man savęs negaila. Jei nori ramiai gyventi – atsisakyk svarbių pareigų, tuomet niekas tavęs nepuls ir nekritikuos.
Kūryba yra mano oras, darbas teatre man teikia didžiulį malonumą. Esu ilgiausiai Nepriklausomybės laikotarpiu – jau 13-us metus – Operos ir baleto teatre dirbantis vadovas. Jaučiu didelę teatro kolektyvo paramą.
Jei atsirastų geresnis vadovas, tuoj pat užleisčiau jam vietą.
– Susiplanavote, ką veiksite likusį gyvenimą?
– Suplanavo likimas – tuoj būsiu pensininkas. Žinoma, nematau savęs pensininku. Nejaučiu amžiaus naštos. Dabar – puikus mano gyvenimo etapas. Amžius teikia daug privalumų.
Daugelį dalykų padarau kur kas greičiau negu anksčiau.
Prieš 10 metų ir pusės maratono nenubėgdavau – neseniai aš jį įveikiau jau trečią kartą. Kai sūnus važiuoja į dviračių žygį, šalia savo draugų pirmiausia kviečia mane.
Veiklos apsukos nemažėja ir kitiems turbūt nesudarau galimybių ramiai gyventi. Teatre laukia daug įdomių dalykų.
-Viliatės, kad veiklos viršūnė dar nepasiekta?
-Į kiekvieną spektaklį žiūriu kaip į viršūnę. Iki šiol labiausiai pavykęs darbas teatre neabejotinai buvo Anthony Minghella'os režisuota opera „Madam Baterfalai“. O kaip vyko derybos su režisieriumi ir kaip atėjo sėkmė! To neįmanoma pamiršti.
A.Minghella'os studijoje Londone valandą su juo kalbėjomės apie Johanną Sebastianą Bachą ir genialų jo muzikos atlikėją pianistą Glenną Gouldą. O sandėris įvyko per 15 sekundžių atsisveikinant. Spausdamas man ranką A.Minghella ištarė: „Tai statome operą?“.
Tokia yra ta kultūros vadyba. Daug kas taip įvyko. Režisieriui Robertui Wilsonui spontaniškai prie pietų stalo savo namuose pasiūliau statyti specialiai mūsų teatrui Philipo Glasso operą „Satyagraha“. Tai bus amžiaus projektas. B.Wilsonas jau atsiuntė spektaklio eskizus ir pradės prie jo dirbti Niujorko studijoje.
Prie projekto prisijungs keturi užsienio teatrai, bet pirmoji premjera įvyks Vilniuje.
Šventė sutrauks teatro bičiulius
Iškilmingą vakarą „Muzikos žvaigždės lapkričio Vilniuje“ į LNOBT sceną kils neįprastai daug atlikėjų: net du orkestrai – LNOBT simfoninis ir Lietuvos kamerinis, du chorai – Kauno valstybinis ir LNOBT choras, keturi dirigentai, visa LNOBT baleto trupė ir 12 rinktinių operos ir baleto solistų.
Programoje dalyvaus Olandijos nacionalinio baleto pagrindiniai artistai J.Dronina ir I.Hernandezas, Niujorko „Metropolitan Opera“ dainuojantis tenoras A.Diegelis (JAV), Milano „La Scala“ bosas R.Zanellato (Italija), vilniečių pamėgti tenorai – gruzinas B.Maisuradzė, armėnas G.Grigorianas bei lietuvis E.Montvidas, kiti solistai.
Greta Lietuvos batutos meistrų R.Šerveniko ir M.Staškaus pasirodys iškilūs užsienio dirigentai J.Frantzas (Vokietija) ir K.Pendereckis (Lenkija).
