Operos ir baleto artistus, tiek po pasaulį pasklidusius lietuvius, tiek užsienio svečius, subūrė iškilmingas koncertas „Muzikos žvaigždės lapkričio Vilniuje“, skirtas G.Kėvišo sukakčiai. Lapkričio 13-ąją LNOBT vadovui sukako 60 metų.
Iškilmingą vakarą į LNOBT sceną kilo neįprastai daug atlikėjų: net du orkestrai - LNOBT simfoninis ir Lietuvos kamerinis, du chorai - Kauno valstybinis ir LNOBT, keturi dirigentai (Robertas Šervenikas, Martynas Staškus, Justusas Frantzas, Krzysztofas Pendereckis), visa LNOBT baleto trupė, keliolika operos ir baleto solistų.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis per koncertą G.Kėvišui įteikė Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už kultūrų dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, visuomenės brandos ir humanistinių vertybių ugdymą.
Keitė repeticijų grafiką
Visą gyvenimą sukęsis muzikos vadybos versle, meno pasaulyje įgijęs daug bičiulių, G.Kėvišas juos pakvietė į Vilnių savo asmeninės šventės proga. Jie atvyko su meninėmis dovanomis jubiliatui, kurios kartu suteikė malonių išgyvenimų ir Lietuvos melomanams, trečiadienio vakarą atėjusiems į LNOBT.
Ne vienam artistui, panorusiam pasveikinti LNOBT vadovą, teko „pastumdyti“ savo repeticijas, kad trečiadienio vakarą galėtų praleisti Vilniuje.
Antai pagrindiniai Olandijos nacionalinio baleto solistai Jurgita Dronina ir Isaacas Hernandezas dėl vienintelio Pas de deux iš „Don Kichoto“ atvyko trečiadienį priešpiet, o jau ketvirtadienį paryčiais išskrido atgal į Amsterdamą.
Vienai dienai darbus Izraelyje, kur šiuo metu repetuoja naują programą, apleido ir senas G.Kėvišo bei Lietuvos bičiulis J.Frantzas, pianistas ir dirigentas iš Vokietijos, kadaise pirmasis iš užsienio muzikų atvykęs koncertuoti į mūsų šalį po sausio 13-osios įvykių.
Specialiai į koncertą atvyko ir jau pusiau vilnietis, Lietuvos kamerinio orkestro vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas.
Scenoje - artistų žiedas
Pavienius koncerto numerius į visumą siejo Vasilijaus Barchatovo režisūra ir dailininko Viačeslavo Okunevo dekoracijos. Koncertas nebuvo perpildytas kokių nors triukų, visas dėmesys buvo sutelktas į kūrinius ir atlikėjus, bet štai Gehamas Grigorianas „Pajacų“ prologą atliko pasirodęs iš teatriuko, kurio durys atsivėrė po to, kai Farlafo rondo (Michailo Glinkos opera „Ruslanas ir Liudmila“) padainavo Tadas Girininkas. Dekoracijos atlikėjus perkeldavo tai į sietynais nukabinėtą prabangią salę, tai prie arkadų, nušviestų mėlyna, geltona, raudona šviesa.
O toną koncetui davė R.Šerveniko diriguojamas LNOBT simfoninis orkestras Richardo Wagnerio „Niurnbergo meisterzingerių“ uvertiūra.
Po šios įžangos į sceną, be jau minėtų solistų, kilo Milano „La Scala“ teatre dainuojantis bosas Riccardo Zanellato, tenoras iš Niujorko „Metropolitan Opera“ Adamas Diegelis, gruzinų tenoras Badris Maisuradzė, lietuviai Edgaras Montvidas, Sigutė Stonytė, Joana Gedmintaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Arūnas Malikėnas. Visi jie pasirinko kūrinius iš operos aukso fondo - Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini, Gioacchino Rossini, Pietro Mascagni, Ruggero Leoncavallo, Jules'io Massenet operų.
Lenkų kompozitorius ir dirigentas K.Pendereckis dirigavo savo Čakoną iš „Lenkiškojo requiem“, LNOBT baleto trupės artistai su solistais Anastasija Čumakova ir Romu Ceizariu sukosi „Spragtuko“ valso ritmu, Lietuvos kamerinis orkestras su S.Krylovu sukėlė plojimų audrą po Pablo de Sarasate's Karmen fantazijos, kol galiausiai visą šventinį vakarą vainikavo keturių tenorų „O sole mio“.
Sukosi kaip vijurkai
Daugiau kaip dvidešimties numerių koncertas tapo savotišku išbandymu ir teatro techninėms tarnyboms. Publika galėjo įvertinti jų profesionalumą, išvydusi Lietuvos kamerinį orkestrą grojantį ant pakylos. Kaip ji buvo tyliai ir greitai išardyta prieš kitą numerį, čia jau scenos technikų kūrybinė paslaptis.
Gal dar didesnis iššūkis jiems buvo sparčiai išrikiuoti du chorus finalinei Vienuolyno scenai iš G.Verdi operos „Trubadūras“ ir Auto da fe iš „Don Karlo“. Kaip sužinojome iš koncerto rengėjų, techniniams darbuotojams buvo skirtos 5 minutės ir 20 sekundžių, kad sustatytų 130 žmonių ant penkių aukštų laiptų.
Ir žaisminga detalė: sunku patikėti, bet tenorai A.Diegelis ir B.Maisuradzė nemoka „O sole mio“ žodžių. A.Diegelis nesislėpė ir skaitė juos iš didelio lapo, o štai B.Maisuradzė it koks egzaminui nepasirengęs mokinukas paslapčiomis žvilčiojo į mažytę špargalę, kurią spaudė delne. Ir ši finalinė scena buvo it žiupsnelis druskos, patiekalui suteikusios dar gardesnį skonį.
Operos ir baleto teatras buvo perpildytas, kai kuriems klausytojams teko stovėti, bet po koncerto nebuvo matyti nė vieno niūraus veido.
