– Jurijau, pastatėte daug spektaklių, mokėtės ir dirbote užsienyje, pats buvote ne vieno šokių projekto kritikas ir vertintojas. Koks, jūsų požiūriu, šokio stilius šiandien vyrauja Lietuvoje?
– Lietuvoje šiandien egzistuoja tik šou, viskas, kas vyksta scenoje ar televizijoje, privalo turėti jo elementų. O teatrai dūsta nuo repertuarinio pigumo. Bet ar tai mūsų liaudžiai įdomu, ar to reikia? Manau, atsakymo dar sulauksime, nes laikas sustato viską į vietas vėliau. Žmonės lekia, bėga, nesugeba susikoncentruoti, todėl reginiai „be galvos“ dabar tampa nacionaliniu kultūriniu produktu. Dar opera mums šiek tiek įdomi, nes ji nepajudinama savo istoriniu paveldu, o baletas, susidomėjimas juo, šiuolaikiniu ar moderniu šokiu Lietuvoje labai kritęs arba jis virsta verslu, tenkinančiu tuos, kurie už renginį moka „pasakiškus“ pinigus norėdami pasirodyti „kultūringi“. Bet aš tikiu, kad vertybės sugrįš, kaip įrodė žmonijos raida. Scena visada atspindi tai, kas vyksta visuomenėje, kokie kataklizmai ir perversmai žmonių protuose.
– O pramoginiai šokiai? Juk jų tiek daug eteryje. Ar jie žmonėms įdomūs. Nuolatos regime įvairių projektų dalyvių pasirodymus. Ar, palyginti su baletu ir moderniuoju šokiu, sunku to mokytis? Juk labai gražūs rūbai, uždeganti muzika, sukiniai, pakėlimai...
– Mano manymu, pramoginiai arba, kitaip tariant, sportiniai šokiai yra ambicingi, bet nesudėtingi – čia rezultatą, bent jau minimalų, galima pasiekti per pusę metų ir netgi dalyvauti koncerte. Gal dėl to ši šokio stilistika ir triumfuoja pasaulio televizijos ekranuose, o mokantis moderniojo šokio arba baleto po pusės metų pradės rastis tik pirmieji taisyklingi žingsniai, bet ne veiksmas, kurį galima demonstruoti publikai, nes tai nėra lengvo produkto meniu. Baleto ar moderniojo šokio gerokai sudėtingesnė muzikinė interpretacija, techniniai viražai – juk čia jau prasideda teatras. O mūsų publika, žinote, serga sunkios formos neuroze, todėl sunkiai ištvertų keturių veiksmų baletą „Miegančioji gražuolė“ ar penkias valandas trunkantį dramos veikalą. Žmonės nuolatos skuba, jie jau nesugeba susikoncentruoti, todėl jiems reikia greito produkto, o štai čia ir pasirodo pramoginiai šokiai šou pavidalu. Tačiau teatro niekas negali atstoti, teatras nuo seno buvo vieta, kur žmogus apsivalo, apmąsto savo vietą visuomenėje. Po teatrinio reginio pasijunti vertesnis ir išmintingesnis.
– O kaip modernusis, šiuolaikinis šokis Lietuvoje? Gyvas? Buvote vienas šio stiliaus pradininkų Lietuvoje, kūrėte naujai, atnešėte įdomesnių formų į šokį. Ar daug kas pasikeitė šiandien?
– Liūdna kalbėti apie modernųjį šokį Lietuvoje. Kai dar praėjusiame amžiuje prieš devintąjį dešimtmetį pradėjau kurti šiuolaikinį, modernųjį šokį, mane supo profesionalūs šokėjai, kurie buvo energingi, ne tik išlavinto kūno, bet ir norėjo tobulėti dvasiškai. Tai buvo baleto šokėjai, kurie norėjo mokytis ko nors naujo. Emocinis idealizmas buvo neaprėpiamas. Tad šių asmenybių įtaka baleto istorijai, šiuolaikiniam šokiui vis dar yra pagrindas, ant kurio laikosi visa šiandieninė šokio kultūra.
Dabartiniai choreografai įsitikinę, kad šiuolaikinis šokis – tai tik pasivartaliojimas ant žemės arba šliaužimas pilvu. Tai pasiekti galima greitai ir be vargo. Nes maestro Trenažas kasdien nelavina jų kūnų ir tada pasinaudojama elementariausia demagogija, kad būtų galima pasislėpti už savo choreografinės negalios. O žiūrovas juk nėra kvailas, jis mato, kad šokėjai be technikos, be duomenų. Kartais net antsvorio kamuojami. (Šypsosi.) Tačiau moderniojo šokio pradininkė amerikietė Martha Graham pripažino, kad joks modernusis šokis negali būti gerai atliktas be klasikinio šokio pagrindų, todėl aš ir sakau, kad pirmiausia visi „modernistai“ turėtų paragauti „baleto lazdos“.
Daug šokėjų ateina pas mane į Vilniaus baletą norėdami išmokti šiuolaikinio ar moderniojo šokio ir kartu išlavinti kūną, pasitobulinti techniką. Pabuvę metus ar dvejus jie išnyksta. Ir spėkite kur? Į užsienį. Nes daugelis studijuoja šokį mūsų valstybinėse įstaigose ir negauna praktinių valandų. Todėl šokio praktikos ieško privačiose įstaigose. Kažkoks absurdas ir apgaulė.
– Kodėl? Ar pas mus taip blogai? Girdėjau, kad šiandien jau ir M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje atsirado moderniojo šokio skyrius. Ar jo nepakanka?
– Pas mus apskritai nėra kur mokytis moderniojo šokio. Galima gerai išmokti tik klasikinio šokio ir gauti specialybę, o šiuolaikiniam ar moderniajam šokiui dar nesame subrendę, neturime gerų mokyklų, pedagogų. O juk jie turėtų auklėti žiūrovą, vesti jį į paslaptingą, filosofuojantį šokio pasaulį. Niekas nemoko nei akademijoje, nei kolegijoje, nei pedagoginiame. Arba tarsi moko – kitaip tariant, sukuria fikciją.
Taip, Lietuvoje pradėjo rastis tų „ambicingų“ šiuolaikinių choreografų, tačiau visi jie tik mėgėjų lygio. Blogiausia, kad jie užima ir vadovaujančias vietas. Kaip aš sakau dažnai savo artistams: aklas kurčią moko. Nė vienas jų nėra paragavęs šokėjo duonos profesionaliai, o kaip galima kurti nebūnant praktiku, tik teoretiku? Įsivaizduokite, jei jus operuotų chirurgas, negavęs praktinių valandų?.. Šiandien diplomus išduoda ne už praktinę kūrybą, o už prirašytus pluoštus lapų. Ir visą tai Lietuvos modernusis šokis?..
– Bet vis tiek tų moderniųjų choreografų Lietuvoje yra, tiesa? Matau, jog „Menų spaustuvėje“ nuolatos siūloma reziduoti kuriantiems choreografams, vyksta kažkokie šokio pasirodymai, juk žmonės nesėdi vietoje kuria, mąsto.
– Žinoma, jų daug, todėl ir tokia didelė konkurencija, nes dažniausiai Kultūros taryba jiems skiria pinigų. (Juokiasi.) Tačiau kuris jų profesionalas, profesionalaus lygio ir nuolat kuriantis? Dauguma jų tik projektiniai choreografai, sukuriantys kokį nors vienkartinį darbelį, neturintį jokios išliekamosios vertės. Tikras choreografas turi kurti kasdien, net jeigu tai ir nėra šedevras ar kas nors nepavyksta. Tik nuolatinis kūrimo procesas daro menininką profesionalu.
– Bet kas pakeis šią situaciją? Net šokio kritikų neliko... O juk šokis yra savarankiškas menas ir vertas ne tik dėmesio, bet ir profesinės analizės.
– Lietuvoje labai išplito „contemporary“ stilius, kuris mūsų „choreografų“, matyt, blogai interpretuojamas, nes susidarė nuostata, kad šokėjas gali būti kreivas, šleivas, trumpom kojom, be duomenų. Pavasarinis šokio festivalis Vilniuje apnuogina lietuviško moderniojo šokio negalią. Užsieniečiai nušluoja mus savo profesionalumu ir minties turtingumu. Įšokome į Europą, o dardame sovietiniame autobusiuke.
Aišku, ne viskas taip juoda, gal ant tų pseudochoreografų ir užaugs tikroji profesionalų karta. Tiesiog labai noriu, kad žmonės neišvažiuotų iš Lietuvos kurti užsieniui, o liktų čia, kad čia, Lietuvoje, būtų galima išmokti šiuolaikinio, moderniojo ir „contemporary“ šokio. Na, ir kad visas pasaulis apie mūsų šokį žinotų taip, kaip apie Lietuvos krepšinį.(Šypsosi.)
