77 metų R.Adomaičiui šią savaitę skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus - už legendinius vaidmenis teatre ir kine. Be R.Adomaičio, šia premija kitų metų Vasario 16-osios išvakarėse bus apdovanoti aktorė Nelė Savičenko, architektas Rolandas Palekas, fotografas Algirdas Šeškus, literatai Jakovas Grigorijus Kanovičius ir Eimutis Valentinas Sventickas.
„Visą R.Adomaičio kūrybą vienija korektiškumas ir giliausias tiesos jausmas“, - rašė aktorių kūrybinių portretų autorė Dana Rutkutė. Ji pabrėžė, kad šio aktoriaus biografijoje viskas atrodo sklandu ir teisinga, nėra net menkų nesąmonių ar išsišokimų.
Pats R.Adomaitis su „Lietuvos ryto“ korespondente pasidalijo atsiminimais, kas jo gyvenime buvo keista, paradoksalu, juokinga.
„Jeigu ką iš savęs išpešu, tai tik grodamas savimi ir tik apie tai, kas man labai rūpi, jei ką padariau kaip aktorius, tai tik iš meilės teatrui, ne dėl talento, - kalbėjo R.Adomaitis. - Kada prasidėjo mano meilė teatrui? Gal mokykloje? Pas mus į Pasvalį atvažiuodavo Panevėžio dramos teatras su Juozo Miltinio spektakliais. Mūsų mokykloje ir vaidindavo, o mes, vaikai, žiūrėdavome spektaklius užsikniaubę ant scenos, išsižioję.
Tada ir pats jaučiausi aktorius, nes lankiau mokyklos dramos būrelį, kuriam vadovavo mūsų matematikos mokytojas. Vaidindavau! Mėgau deklamuoti eilėraščius, net konkursus laimėdavau.
Kartą mūsų matematikas paprašė, kad paaiškinčiau kitiems dramos būrelio artistams, kaip ruošiuosi deklamavimui. Ir aš rimčiausiai dėsčiau, kaip nagrinėju eilėraštį, kuriame posmelyje kokios idėjos, temos ir užduotys, kokia minties kryptis. Mokytojas pasakė: taigi tu deklamuoji pagal Konstantiną Stanislavskį.
Nieko sau, ar ne? Matematikas kalbasi su vaiku apie K.Stanislavskį! Skaitęs, matyt, buvo. O aš atradau K.Stanislavskio sistemą dar būdamas mokinys?“
- Bet pasirinkote studijuoti ne aktorystę, o fiziką. Turbūt esate iš aplinkos, kurioje aktorių niekas negerbė?
- Mano tėvukas grojo armonika, dainavo, bet artistus laikė nerimtais žmonėmis, plevėsomis, pasileidėliais, niekdariais. Nespėjau jam įrodyti, kad apsirinka. Dar studijavau, kai netekau jo.
Studijavau fiziką, vaidinau mėgėjų teatre ir vis svarsčiau, kaip patekti į teatrą. Ne kaip žiūrovui, o kaip aktoriui. Fiziką baigiau, diplomą turiu, bet mokytis aktorystės įstojau dar nebaigęs universiteto.
Stebiuosi, kaip mane priėmė. Gal man pavyko apgauti komisiją? Deklamuoti kažkaip pavyko, bet aš juk neturiu klausos. Ir dėl to, kad neturiu klausos, išmokau groti akordeonu, pianinu, gitara.
Kai per stojamuosius manęs paprašė padainuoti, sakiau: galima, aš sau paakompanuosiu? Ir kad užgrojau pianinu! O dainavau taip tyliai, kad pats savęs negirdėjau. Grojau turbūt įspūdingai, jeigu tiko.
Sudėtingus kūrinius išmokdavau. Fryderyką Chopiną skambinau. Ne iš klausos, o iš natų, atkakliai pasimokęs. Aktorystei irgi reikia atkaklumo. Be talento nieko neišeitų, būsi kaip karvė ant ledo, bet atkaklumas, darbštumas dar reikalingesni.
- Papasakokite apie režisierius, su kuriais dirbote. Juk beveik nė vieno iš jūsų režisierių nebėra. Kaip juos prisimenate?
- Savo mokytoju laikau Henriką Vancevičių, jam esu dėkingas ne tik dėl pamokų ir kantraus darbo su manimi, bet ir dėl to, kad jis mane, jauną aktorių, pasikvietė į Kauno dramos teatrą. Esu kaltas prieš savo mokytoją, kad po daugelio metų sukilau prieš jį. Bet tai buvo neišvengiama. Teatras negali būti sustingęs, gyventi būtuoju laiku.
Vytautas Žalakevičius? Ne, jis ne mokytojas. Jis artistas provokatorius. Kaip jis režisuodavo: pasikviesdavo į kokį kampą ir pradėdavo vaidinti temperamentingą nebylų spektaklį. Jis gestikuliuodavo, o iš šalies gal atrodydavo, kad labai išraiškingai kalba apie tai, koks nepaprastas turi būti epizodas. O balso tai nebūdavo. Artistas klausydavo įsitempęs, apstulbęs, virtęs šaltu blynu, bet suprasdavo tik finale pašnibždom ištartus žodžius: „Supratai? Pabandom?“ Ir artistas sutrikęs eidavo bandyti.
Kartais tie bandymai baigdavosi žiauriai. Vaidini, o V.Žalakevičius: „Stop!“ Vėl vaidini, vėl stabdo. Esu matęs aktorių pravirkusių dėl tokio metodo.
Tik daug dirbęs su šiuo nepaprastai talentingu režisieriumi galėdavai suprasti, kad šitaip jis pykdavo ant savęs, ant savo scenarijaus nepavykusio epizodo, bet išsiliedavo ant aktoriaus. Jis neleisdavo aktoriui jaustis gerai.
- „Velnio nuotaka“ ir „Turtuolis, vargšas...“ pas Arūną Žebriūną, „Jausmai“, „Sadūto tūto“, „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kiti Almanto Grikevičiaus filmai - visai kitas pasaulis ir kitokia darbo maniera?
- A.Žebriūnas ilgai galvodavo, ruošdavosi. Jis kruopščiai surežisuodavo aplinką, atmosferą ir tada į kadrą įleisdavo aktorių, visiškai juo pasitikėdamas. Jis nesikišo į aktoriaus vidų.
A.Grikevičius pats buvo labai jautrus, pažeidžiamas, dvejojantis, nervingas, o aktorius jis saugojo, puoselėjo. Tik save naikino. Labai supykdavau, kai ateidavo į filmavimo aikštelę neblaivus. Bet kas tas aktoriaus pyktis talentingai natūrai su polinkiu priartinti savo gyvenimo tikslą!
- Kaip tai suprasti?
- Gyvenimo tikslas - mirtis. Sakau tai kaip fizikas. Nėra taip, kad sėdime ir laukiame, kad gyvenimas baigtųsi. Bet kas yra, pavyzdžiui, aktoriaus darbas? Savęs naikinimas, kasdienis savęs žudymas.
Esu skaitęs rusų fiziologo ir filosofo Iljos Mečnikovo knygų. Jis rašė: „Kiekvienas žmogus aistringai veržiasi į mirtį kaip į savo lemtingą tikslą.“ Visas gyvas pasaulis juda. Kur? Į tą patį tikslą.
- Tai kokia prasmė veikti?
- Nėra prasmės. Absurdo literatūra taip ir sako. Bet kol tu gyvas, kol visi procesai juda, tu irgi judi ir apie jokias beprasmybes ar tolimus tikslus negalvoji.
Tave užburia, sakykime, teatras ir tu judi teatro link. Tik vėliau supranti, kad vien scenoje gali pajusti laisvę. Tas jausmas ateina, kai nors kiek įvaldai profesiją. Realybė slegia, o scenoje tam tikromis minutėmis staiga tu esi laisvas.
- Ir žiūrovai kartu su jumis?
- Yra toks atgarsio reiškinys. Bet taip būna retai. Tokia kūrybos būklė. Kai „Mindaugą“ vaidindavome, salėje būdavo nepaprastai tylu. Spektaklis gal ir nebuvo meno viršūnė, bet žmones traukė tiesos lašelis, kurį jie pajusdavo scenoje.
„O gal Tėvynę reikia visą laiką/Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?“ - sakydavau Justino Marcinkevičiaus žodžius.
- Tarp jūsų režisierių buvo ir Irena Bučienė. Ar ne ji pirmoji parodė, kad scenoje galite ir juokauti?
- Labai gražiai sutardavome su Irena. Ji buvo išmoninga ir išmintinga režisierė. Taip, ji man davė pirmą komišką vaidmenį „Makropulo recepte“, ir aš supratau, kad esu komedijų aktorius, nors kiti režisieriai mane grūsdavo į herojus. Negi aš Mindaugas, Mažvydas, Borkmanas?
Artėjame prie atsakymo į klausimą, kas yra teatras, kas yra artistas, kodėl einame į sceną, iš kur tas poreikis reikštis toje viešoje vienatvėje? Atrodytų, man, kaip fizikui, tai turėtų būti visai nepriimtina. Įeiti į sceną ir sukurti gyvenimo iliuziją.
- Kad tik negalvotum apie jūsų minėtą gyvenimo tikslą? Kad iliuzija jį užstotų?
- Ko gero, taip.
Vaidmenys tiek kine, tiek teatre - įsimintini
R.Adomaitis - vienas žymiausių ir mėgstamiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, plačiai žinomas ir už šalies ribų. Į kino žiūrovų sąmonę jis įžengė 1965 m. kaip Donatas Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“ (1966 m.), Girdvainis Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ (1974 m.).
Ekrane ir scenoje R.Adomaitis sukūrė per šimtą vaidmenų. Nepamirštami jo Mindaugas (1969 m.) ir Mažvydas (1978 m.) Just.Marcinkevičiaus istorinėse dramose, Borkmanas Henriko Ibseno dramoje „Junas Gabrielis Borkmanas“ (1981 m.). Tai H.Vancevičiaus režisuoti spektakliai.
Įdomių, netikėtų vaidmenų R.Adomaitis sukūrė I.Bučienės pastatymuose - A.Millerio „Kainoje“ (1970 m.), K.Čapeko „Makropulo recepte“ (1973 m.), F.Durrenmatto pjesėje „Vaidiname Strindbergą“ (1974 m.), S.Mrožeko „Emigrantuose“ (1989 m.).
Aktorius vaidino ir A.Latėno, R.Tumino, O.Koršunovo spektakliuose. 2003 m. pagal R.Adomaičio užrašus išleista knyga „Mintys scenos paraštėse“.
