„Mums patiems tos kelionės labai daug duoda“, pasakojo 35 metų V.Kontrimas. „Po jokio spektaklio nesijaučiame tiek reikalingi, kiek ten“.
– Kaip atrodo jūsų poezijos skaitymai jauniausiai publikai?
– Mums buvo įdomu parodyti, kad eilėraštį galima ne tik padeklamuoti. Jį galima vaidinti, interpretuoti, žaisti. Bet stengėmės, kad pats spektaklis nestatytų jokių sienų tarp aktorių ir vaikų, kad net negalėtum pavadinti jo spektakliu. Tai tiesiog buvimas ar greičiau žaidimas drauge.
Mūsų programoje yra trumputis eilėraštis apie bėgiką, kuris bėgo ir bėgo, be valgio, be miego,„ir, kiek menu, tapo pasaulio čempionu“. Su tuo kelių eilučių eilėraščiu užsiimame gal 20 minučių.
Iš pradžių Julius Žalakevčius suvaidina bėgiką, o mes laikome virvę. Po to vaidina vaikai. Po to bėga „dramatiškasis“ bėgikas. Po to bėga „savaitę bėgęs bėgikas“. Po to – tas, kuris bėga pirmą kartą ir laimi. Ir taip toliau.
Vos pakeiti užduotį – veiksmo ir juoko iki klyksmo pilna. Dekoracijų nereikia, apšvietimo nereikia. Jokių įžangų, muzikinių intarpų. Patys su vaikais pavaizduojame instrumentus.
– Neatrodo, kad jūsų spektakliui ir scena būtina?
– Scenos ne visur yra. Kartais tai salė, kartais koridorius, kabinetas ar biblioteka.
Kai pradėjome keliauti per vaikų globos centrus, per dieną aplankydavome po du. Vaikus atveda kolonomis arba jie atbėga keturiomis, skubėdami, griūdami. Jie kažką matys! Ateina auklėtojos, kurios profesionaliai, metodiškai tildo vaikus. Ne visur, bet dažniausiai būna taip.
Ir ką tie vaikai pamato? Kad stovi keli nepažįstami žmonės. Na, tarkime, trys dėdės ir viena teta. Pažadėtas teatras, o šitie – be teatrinių kostiumų, kasdieniškais drabužiais.
Ir žiūri jie į mus, rankas susikišę. Maždaug, kas čia dar atvažiavo? Ką darys? Ir smalsu, ir nepasitiki. Visa jų povyza sako: nedarysiu, ką liepsi, nepriimsiu tavęs.
– Kuo sušildote publiką, kuri jumis nepasitiki?
–O mes kiekvienas turime funkcijas, esame aptarę, kaip bendrausime. Pirmiausia pasistengiame išmušti vaikus iš jiems primestos sistemos. Galima šokinėti, galima ploti, galima garsiai šaukti. Dar garsiau! Viskas leidžiama, dalyvaukime! Ir vaikai su džiaugsmu tai daro. Visas povyzos šaltumas išnyksta.
Nėra mūsų spektaklio pradžios. Kalbamės ir lyg juokaudami imame deklamuoti arba kartu eiliuoti, išsiaiškinę, kad eilučių galūnės turi rimuotis. Mes pakuriam eilėraštuką, jie pakuria, kurie drąsesni ir nori to. Visi juokiamės, bet nieko neraginam, netempiam, neverčiam dalyvauti.
Iš viso, niekas neprivalo elgtis vienodai, paklusti mums. Gali sėdėti rate ir nieko nedaryti, tik žiūrėti, kaip kiti dalyvauja. Gali sėdėti atokiau, kaip kam norisi.
Ir būna iš pradžių, kad kažkas iš mažesnių sėdi auklėtojai ant kelių, kažkas iš vyresnių įsitaiso toliau ir maigo telefoną. Bet kadangi mes nieko primygtinai nesiūlome ir nieko neprašome, patys kvailiojame su visais, tai tie, kurie sėdi toliau, sužiūra, nusijuokia. Vėliau ir įsijungia į bendrą žaidimą.
– Dabar tiesiog privalote papasakoti dramatišką istoriją iš savo kelionių, nes idilių turbūt nebūna?
–Viename kaimelyje, atrodė, bus visiškas nesusipratimas, tiesiog bėda. Kai atvažiavome, kur mūsų laukė globos namuose, staiga mums sako: bet nėra pas mus mažiukų, čia tik nuo trylikos metų patenka. O mes pas juos – su programa „Kas ten pupsi PUPUPU?“ Tai kaip jiems atrodys mūsų vaikiški eilėraštukai ir žaidimai?
Ir ką galime keisti, likus kelioms minutėms ir pradžios? Nutarėme programos nekeisti, bet viską vaidinti su kitu santykiu – nes bendrausime ne su darželinukais.
Trylikamečiai – užsispyrę žmonės. Apie kai kuriuos mus perspėjo, kad „šitie tai niekad nieko kartu su jumis spektaklyje nedarys“. Parodė vieną vaikiną, kuris „visoms programoms labiausiai trukdo“, nes, jo nuomone, „tik gaidžiai vaidina“.
Ir kaip tik jis mūsų spektaklyje vaidino arbatinuką. Ir visi dalyvavo, visi juokėsi, klykė, raitydamiesi ant žemės. Niekas nebijojo apsikvailinti ir visi juokėsi nesityčiodami.
Išvažiuodami pastebėjome, kad dingęs jų pasipūtimas, žlugęs santykių susisluoksniavimas. Draugiški žmonės! Jie turi gerą, skanų humoro jausmą.
Tarp tų paauglių buvo dvi mergaitės, kurios tuoj gimdys. Kas tėvas – nežino. Įprasta, kad nuo trylikos metų ten pradedamas suaugusiųjų gyvenimas.
Tos susigūžusioms, susidrovėjusioms, pilvus pridengusioms mergaitėms pasiūlėme filmuoti menama kamera ir įrašinėti garsą menamu mikrofonu. Atmosfera, kurioje jos gyvena, neskatina žaisti. Jos turėtų nesutikti.
Negaliu patikėti: jos įsižaidė, jos „filmavo“, perdavinėjo „kamerą“, kad „pasiektų“ vaizdą ir garso nepamiršo „įrašinėti“.
Ne viena auklėtoja ir ne vienas direktorius mums yra sakę: gal galite kitą kartą vėl suvaidinti tą patį? Gal galite grįžti ir pakartoti? Vaikai juk lauks.
– Kodėl manėte, kad verksite, nuvažiavęs vaidinti vaikų globos namuose?
– Ne, nėra ten prastai. Viskas sutvarkyta, o kai kur – tikras namų jaukumas. Ir supranti, kad vaikams tikrai geriau globos namuose, nei pas tėvus, jeigu tai asociali šeima.
Kol dar nebuvome parodę savo programos nė vienuose globos namuose, maniau, kad tai ir nebus įmanoma. Maniau, kad verksiu vien nuo to, kad tokios vietos egzistuoja. Užtenka įeiti, ir vaikai apsėda tave, ypač mažiukai. Apsikabina, bučiuoja ir neketina paleisti. O kuo tu jiems gali padėti?
Kai pradedi su jais žaisti, būna labai gera. Problemiškos temos iš galvos išgaruoja. Prisidūkstame.
Gera ir nuo to, kad po mūsų spektaklio jų laikysena, santykiai keičiasi. O kartais jų kūrybiškumą pažadiname. Ir pasitaiko momentų, kai pagalvoju, kad atsitiko kažkas stebuklinga.
Tuose namuose, kur vaidinome paaugliams, vienas pasirodė tiesiog kaip artistas. Iš pradžių – ne, aš nieko nevaidinsiu. Toks aukštas atsainus vaikinas, gatvėje sutikęs bijočiau, kad primuš. Vaidino, ir dar kaip įdomiai!
Po vaidinimo gėrėme su auklėtoja arbatą, bandėme bendrauti, o tas vaikinas ėmė kurti mums spektaklį: tarpdury pasirodo jo galva ir jis su ranka ją „ištraukia“ – neva kažkas už plaukų jį patraukė. Vėl ir vėl pakartoja. Po to jis „lipa laiptais“ – su kiekvienu žingsniu vis žemesnis, po to – „lipa aukštyn“. Tokie triukai. Ir vis nežymiai pasitikrina, ar mes į jį žiūrim, ar juokiamės.
Matosi, kad jis santūrus, šiurkštaus bendravimo, bet sieloje šiltas vaikinas. Taip lyg atsainiai atsisveikinėjo, bet vis nenorėjo baigti pokalbio.
Kas dar svarbu: tie žiūrovai visada yra. Keistas jausmas. Juk atsitiko per vieną kelionę taip, kad užtrukome su vaidinimu ir skambinome kitur, atsiprašėme, nes truputį vėluosime. Mums atsakė: ko jūs jaudinatės, galite bet kuriuo metu atvažiuoti, mes visada čia.
Su eilėraščiais – į visuomenės paribius
„Cezario grupė“ – nevalstybinis teatras, vadovaujamas režisieriaus ir dramaturgo Cezario Graužinio. Grupę sudaro penki aktoriai, C.Graužinio mokiniai. Nuo 2003 m. veikiančios „cezario grupės“ spektakliai tyrinėja „vaizduotės teatro“ galimybes ir visada pabrėžia kūrėjų asmeninę poziciją.
Šiemetis „Cezario grupės“ sumanymas „Teatras be ribų“ suteikia galimybę visuomenės paribiuose esantiems vaikams susipažinti su šiuolaikiniu teatru. Eilėraščių vaikams programa „Kas ten pupsi PUPUPU?“ parodo, jog teatras kalba jų kalba ir kad kultūra yra visų kasdienybės dalis.
Važinėdami su elėraščių programa po vaikų globos namus, „Cezario grupės“ aktoriai įteikdavo leidyklos „Alma littera“ dovanotas knygas.
