Nuo 2004-ųjų Hanoveryje įsikūręs G.Januševičius septynerius iš dešimties metų atidavė švietėjiškai veiklai – lietuvis rengia šiame mieste populiarų koncertų ciklą „Plathner’s Eleven“.
Prieš metus jis įsteigė ir unikalią Vokietijoje Hanoverio talentų biržą – ji koncertų rengėjams tiekia jaunus talentus.
Be to, G.Januševičius vadovauja kamerinei salei „Tangobrücke“ Einbeko mieste – kas savaitę pristato čia naują muzikinį projektą. Pianistas koncertuoja Vokietijoje, Lietuvoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse.
Jaučia švietėjo pašaukimą
„Man būtina įvairi veikla – be įvairovės nebūčiau tas, kas esu, – pripažino Gintaras. – Jaučiu pašaukimą mokyti žmones suprasti ir pamėgti klasikinę muziką. Mėgstu pasakoti jiems įdomias muzikines istorijas, rodyti dar negirdėtus kūrinius ar neįprastais rakursais pristatyti žinomus.“
Pianistas teigia supratęs, kad žmonės nepagrįstai sudievina muzikos genijus.
„Jie – tokie pat mirtingieji kaip ir mes. Pavyzdžiui, Ludwigui van Beethovenui ir Fryderykui Chopinui tam tikrais gyvenimo tarpsniais pagrindinis pajamų šaltinis buvo pamokos kilmingoms panelėms.
Daugelis didžiųjų kompozitorių ne vienus gyvenimo metus badavo. Tačiau dažnas mūsų mano, kad jis yra niekas, jei negauna pakankamai koncertų, turi kelis privačius mokinius ir po darbo malšina alkį šaldyta pica“, – kalbėjo Gintaras.
Jis bando griauti savo kuriamose programose nepagrįstus mitus, siūlo pažvelgti į koncertą kaip į nuotykį.
Koncertas – kaip nuotykis
„Per septynerius metus galėjau sudėlioti iš „Plathner’s Eleven“ koncertų visą savo gyvenimo serialą“, – juokavo G.Januševičius. Mat praėjusią gegužę minėdamas savo buvimo Vokietijoje 10-metį jis lietuviškos muzikos programa papasakojo savo pirmosios nakties Hanoveryje nuotykius.
„Tokie išgyvenimai nepraeina be pėdsako, – prisiminė Gintaras. – Atvykau į Vokietiją antrąją Lietuvos įstojimo į ES dieną 1 val. nakties, nors planavau 6 val. ryto. Slampinėjau po miestą, vos išvengiau užpuolimo, o vidurdienį jau sėdėjau savo pirmoje pamokoje.“
Pasitelkęs lietuvių autorių muziką, koncerte jis atkūrė savo studentišką istoriją.
Viename „Plathner’s Eleven“ vakarų G.Januševičius yra pristatęs net 33 šalių atstovus, nes programa buvo skirta skaičiui 33. Joje pasirodė muzikantai iš 33 šalių. Trijų dalių koncertas vyko tris valandas trijose skirtingose scenose.
„Padaryčiau bet ką, kad programa būtų įdomi“, – teigė pianistas.
Jis buvo pavertęs koncerto vedėjais ir klausytojus.
Per graikų mitologijai skirtą vakarą „Anoniminiai dievai“ Gintaras išdalijo publikai 150 programėlių su skirtingų dievų aprašymais. Sulaukę savo eilės tarp kūrinių patys klausytojai kalbėjo apie dievus.
„Esu ištraukęs į sceną niekada joje nebuvusių žmonių, – atskleidė Gintaras. – Vienas karaokės vadovas, kadaise nesėkmingai stojęs į dainavimą, šitaip debiutavo prieš publiką savo svajonių kūriniu.“
Gintaras sugalvojo temas jau 36 ciklo koncertams. Jis neslėpė viską apgalvojantis iki smulkmenų – net tai, kaip salėje sustatyti kėdes, kad publikai būtų jaukiau. Nenuostabu, kad „Plathner’s Eleven“ renginiuose sunkiai telpa visi norintys - klausytojai sėdi net scenoje tarp fortepijonų.
Svajoja apie Lietuvą
Ar pavyktų tokį projektą pritaikyti Lietuvai? G.Januševičius abejoja. „Hanoveryje vienu kartu surasčiau 20 muzikantų, pasirengusių dar tą patį vakarą pakilti į sceną. Lietuvoje vargu ar tai pavyktų“, – kalbėjo Gintaras.
Be to, jis pastebėjo, jog lietuviams sunkiau nusiteikti išklausyti klasikinės muzikos koncertą dėl blaškymosi po kelis darbus, dienos nuovargio.
Dar vienas skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos, anot Gintaro, yra reklama. Lietuvoje ji sureikšminama – žmonės eina į tuos koncertus, kurie labiau išliaupsinami. Vokietijoje to nėra.
Tačiau Gintaras neneigė norintis pabandyti pritaikyti savo patirtį Lietuvoje. Jis svarsto net apie galimybę grįžti gyventi į gimtinę. Neseniai susižadėjęs su lietuvaite menininkas tikisi šeimos pagausėjimo, o atžalos ateitį sieja tik su Lietuva.
„Vokietijoje gyvenu kaip inkstas taukuose – pažįstami nesuprastų mano persikraustymo į Lietuvą, – spėjo pianistas. – Tačiau mano namai, draugai ir artimieji yra čia. Nekeisčiau Vilniaus į jokį kitą pasaulio miestą. Ne viską galima nusipirkti už pinigus. Vokietijoje turbūt niekada nesijausiu savas - visada liksiu lietuvis, kurio pavardės niekas negali ištarti“.
