– Ar Jūs tikite Naujųjų metų rezoliucija? Kaip manote, kas žmones labiausiai paskatina galvoti apie naujus iššūkius ir tikslus? – pasiteiravau D.Razausko
– Save skatinu aš, nors žodžiai „iššūkis“ ir „tikslas“ ne iš mano žodyno. Nieko skambaus ir privalomo. Jei apsikabinėju skambiais tikslais, dažniausiai visi jie nueina šuniui ant uodegos.
– Sakoma, kad siekiant asmeninio meistriškumo reikia nuolat eksperimentuoti. Ar galėtumėte priskirti ir save prie eksperimentuojančiųjų?
– Ir taip, ir ne. Jei sakydama „eksperimentuoti“ turite galvoje „sukurti ką nors nauja“, „ko nors ieškoti“, tada ne. Jei sakydama „eksperimentuoti“ turėsite galvoje ką nors panašaus, ką galvoje turi smalsus vaikas leisdamasis į tamsų rūsį, tada „taip“. Nes juk nežmoniškai smalsu, kas ten už tų durelių.
– Kaip susibūrėte su Sauliumi ir Nerijumi?
– Apie mano ir Sauliaus santykius ir mudviejų susibūrimus, išsiskyrimus jau sklando legendos. Subūrė mus mano žuvęs draugas, į savo atminimo vakarą dangiška ranka atitempęs S.Petreikį. Vėliau kita dangiška plaukuota ranka mus išskyrė. Pasklido gandai apie pykčius, nepasidalytus milijonus ir moteris. Visa tai niekai. Saulius yra vienas geriausių muzikantų, todėl su juo nėra paprasta – jo savo grupėje nori visi. O aš toks jau žmogus – labai nemėgstu daryto to, ką daro visi. Tačiau ilgainiui abu supratome, kad vienas be kito gyventi negalime.
Kadaise buvome trio. Prie mūsų buvo prisidėjęs puikus akordeonininkas Audrius Pazniokas, kuris šiuo metu gyvena užsienyje. Audrius man pravėrė akis ir nuplovė visus stereotipus, susijusius su akordeonu. Su Audriumi dažnai kartu grodavo jo kraštietis N.Bakula. Kadangi Audriaus susigrąžinti negalime, pasiūlėme kartu pagroti Nerijui.
Dabar pasakysiu nė kiek negražindamas ir nekoketuodamas. Lietuvoje yra geriau „išpiarintų“ akordeonininkų, labai techniškų, improvizuojančių, kuriančių. Tačiau man užteko kelias valandas pagroti su N.Bakula, kad aiškiai kaip dieną suvokčiau – jis yra geriausias. Kad ir kokį žanrą imtumėte. Čia tegaliu tik padėti tašką ir atsiprašyti visų kitų, kurie nuostabiai valdo šį instrumentą.
– Kokių naujų skambesių šis trio suteikia jūsų kūrybai?
– N.Bakula ir S.Petreikis groja su gausybe įvairiausių muzikantų. Vis dėlto jaučiu, kad su jais atskleisti viso savo potencialo, meistriškumo, virtuoziškumo jie dažniausiai negali, nes reikia groti kas parašyta, kas surepetuota. O mūsų trio nieko nerašo ir beveik nerepetuoja.
Sakysite avantiūristai? Aš pasakysiu – teroristai. Gali kiek tik nori kartų repetuoti, kaip taisyklingai padėti bombą, bet kai ateis laikas ją susprogdinti, vis vien viskas bus kitaip.
Galiu garantuoti, kad skambesiai bus radikaliai nauji. Mums patiems – taip pat!
– Kuo „Vos vos“ aktualus šiandieninei muzikinei Lietuvos scenai?
– Vos vos aktualus. Jei man ko ir trūksta vadinamojoje šiandieninėje muzikinėje Lietuvos scenoje, tai nenormalumo. Muzika yra kur kas daugiau nei kokybiškas atlikimas prieš kameras, nei konkursas, nei lazerių šou. Visa, kas išties didinga, yra šiek tiek trenkta. Kai vaikas žaidžia, dūksta, šėlsta, jis nebijo pasirodyti kvailas, negražus, neišmintingas. Didysis jo žaidimas tą akimirką yra aukščiau už viską visatoje. Jei yra ir daugiau tokių, kurie pasigenda tokio nevaldomo žaidimo, atradimo džiaugsmo, jų vieta salėje kartu su mumis sausio 31 d. „Renginių oazėje“ Kaune.
– „Vos vos“ – iki ko ar iki kur vos vos? Ką reiškia toks jūsų trio pavadinimas?
– Jei žmonės iš mūsų koncerto išeina vos vos geresni, mes esame labai laimingi. Ir atvirkščiai.
