Jau ne pirmą kartą išbandęs teatro režisieriaus vaidmenį, šįkart Keistuolių teatre jis parengė dar vieną premjerą “Persikūnijimai“ pagal to paties pavadinimo savo poezijos knygą.
– Kaip manote, kokia yra kiekvieno kitam žmogui kuriančio žmogaus siekiamybė ir pagrindinis tikslas? Kokia ji yra jums? – pasiteiravau V.V.Landsbergio.
– Reikėtų paklausti kiekvieno kitam kuriančio žmogaus. O mano siekiamybė yra kukli ir elementari: „Nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką.“ Smagus yra ėjimas nežinia kur, truputį baugus – kaip vaikas naktį išeina pasivaikščiot po mišką be žibintuvėlio. Ar tas vaikas eina sau, ar eina kitiems – čia jau kitas klausimas. Bet kai vaikas nugali save, savo baimę, jis gali apie baimę papasakoti ir kitiems. Arba patylėti kitiems. Kūrybos tikslas panašus kaip ir gyvenimo – pažinti save, įvardyti, nustebinti, apsibrėžti ir kitą dieną suprasti, kad vakar dienos apsibrėžimai nebetinka. Ribotoki. Paseno.
– Kodėl jums įdomi teatro kūryba, kas jus čia labiausiai žavi?
– Paradoksalu, bet teatre domina nuoširdumas, buvimas be kaukės, bandymas nustoti vaidinti. Patinka santykiai, kurie užsimezga. Patinka žaisti, mylėti, prisipažinti, stebėti atvirumo ribas ir paribius. Mes esam žmonės, spėriai užmirštantys santykius. Teatras yra santykių muziejus, ten dar galima prisiminti.
– Kaip manote, kodėl žmonės eina į teatrą, ko ten ieško ir ko ieškote jūs?
– Į teatrą vaikštau labai retai; į mišką kur kas dažniau. Ir prie upės. Ko ten eina žmonės, nesuprantu. Gal pabūti, pasirodyti, atrodyti. Gal užsimiršti, pamatyti, kad kitiems dar blogiau arba dar juokingiau... Nedaug yra teatrų, kurie rodytų spektaklius su laimingu galu. O man, kaip pasakų rašytojui, vis tas laimingas galas rūpi. O kam daugiau reikalingas teatras – žudyti, nekęsti, meluoti, apsimesti ir taip puikiai mokame.
– Koks jums yra geras teatras, geras spektaklis?
– Žaismingas, optimistinis, pakylėjantis sielą, kai išeini nusiprausęs, pailsėjęs. Kai grįžti tarsi iš miško. Mėgstu „Atvirą ratą“, nes ten gražūs žmonės rodo gražius dalykus. Arba gražiai prisimena negražius. Teatras aptarnauja žiūrovą, jis yra prostitutė, kuri privalo žiūrovą patenkinti už pinigus. Būna dvi prostitučių rūšys: dar dirbanti ir jau sena, supratusi, kad galėjo gyvent ir kitokį gyvenimą. Gal net nušvitusi it kokia Magdalena. Va, kai tokia buvusi prostitutė pasakoja apie savo buvusį prostitucijos laikotarpį – ir yra teatras. Tada ji nebegašlauja, o dalijasi patirtimi, kad tūlas išmanesnis žiūrovas nesielgtų itin neišmaniai.
– Šį sezoną Keistuolių teatre pristatote premjerą „Persikūnijimai“ apie 9 trumpo metražo sapnus. Kaip kilo idėja pastatyti šį spektaklį?
– Kadaise esu parašęs trumpų poemėlių knygą „Persikūnijimai“ ir vis jaučiau, kad jos prigimtis – ne literatūrinė. Kad ten kino scenarijai arba pjesė. Kai atsirado galimybė, pabandžiau perkelti į teatrą. Spektaklio tematika – sapnai, archetipai, kolektyvinė atmintis ir kiti sielos nuotykiai. Nėra itin linksmas spektaklis, bet su laimingu galu. – Koks buvo spektaklio kūrimo procesas, galbūt atradote ką nors, ko iki šiol nežinojote?
– Tas ir buvo smagiausia, kad pradėdami kurti net neįsivaizdavome, koks jis bus. Mes tarsi asistavome spektakliui, žvakutę laikėme, o jis kūrėsi, kūrėsi ir radosi toks... Panašiai kaip vaikas – dabar nežinau, ar bus pirmūnas, ar langus daužys. O gal bus pirmūnas su laimingu galu, laisvalaikiu daužantis mokyklos langus? Ką gali žinot, pagyvensim pamatysim...
– Ką šiame spektaklyje reiškia „persikūnyti“? Ar tai vyksta su žmogumi ir tikrame gyvenime?
– Kai sapnuojame, medituojame, žiūrime filmą, spektaklį, klausomės pasakos arba kokios istorijos – visada persikūnijame. Tai ypač svarbi vaizduotės teikiama patirtis. Mane nuo vaikystės vis persekiodavo „Eglė žalčių karalienė“ – kai ją išklausai, jautiesi sunkiai, lyg būtum koks gyvas likęs Eglės brolis... Stebintis sukapotą Žilviną, sesę, medžiu pavirtusią... Negera persikūnyti į liūdną istoriją be laimingo galo. Čia „Persikūnijimuose“ ir pabandėme tą vaikystės nuoskaudą užglaistyti, kaip ir visas kitas...
– Spektaklio aprašyme teigiama: trumpo metražo sapnai „Persikūnijimai“ kilo iš noro suprasti, kas ir kodėl įvyksta mūsų pasąmonėje ir vėliau mus persekioja sapnų, eilėraščių, vaizdinių ar nuojautų pavidalu. Ar atradote arba bent jau priartėjote prie šio atsakymo?
– Čia jau privati kūrybos teritorija su prikalta lentele „persikūnyk pats“.
– Šį spektaklį statote Keistuolių teatre. Kiekvienas teatras turi savo charakterį, savo spalvas. Koks jums Keistuolių teatras?
– Keistuolių teatras bičiuliškas, žaidžiantis, nepasikėlęs ir nenusižeminęs. Gerbiantis žiūrovą ir linkintis, kad žiūrovas išeitų iš spektaklio su laimingu galu. O ko daugiau mes susirenkam į šį pasaulį? Tik gyventi ilgai ir laimingai...
