„Atidžiau pažiūrėjus į mano kūrybą, galima pamatyti tam tikrą nuoseklumą, kelią, kuriuo ėjau tyrinėdamas teatrą, – sakė O.Koršunovas. – Nuo pat pirmųjų spektaklių man teatras buvo ne tik išraiškos priemonė, bet ir tos priemonės apmąstymas.
„Oberiutiškus“ pastatymus daugiau ar mažiau galima apibūdinti kaip postdraminį teatrą. Šis terminas tada dar nebuvo labai žinomas. Aš labai priešinausi, kai buvo sakoma, jog tai absurdo teatras, nes iš tiesų tas apibūdinimas netinka.
Anuomet sąmoningai negalėjau imti pjesės, negalėjau galvoti apie klasikinę dramaturgiją, man tai buvo neįdomu. Ir tada atsirado D.Charmsas, kuris iš esmės išardo pačią literatūrą. Pats D.Charmsas juk sako, kad gyvenime nėra jokio įvykio, išskyrus vieną – mirtį.
Tuomet man buvo labai įdomu, kaip sąveikauja veiksmas su žodžiu. Tekstai reiškia viena, veiksmas – priešingas, bet įdomiausia, kad kartu atsiranda kažkas trečias. Aš tai vadinu grynuoju teatru, kuris niekaip nesusisijęs su grynąja literatūra ir klasikine drama.
Bėgau nuo dramaturgijos ir ieškojau grynojo teatro apraiškų. Su tuo buvo susiję eksperimentavimai su D.Charmsu ir Aleksandru Vvedenskiu. Ir tai tęsėsi gana ilgai – „Ten būti čia“, „Senė“, Senė 2“, „Labas Sonia Nauji Metai“, keletas „Jelizavetos Bam“ pastatymų užsienyje.
Toliau – Sigito Parulskio pjesė „PS Byla OK“. Ji faktiškai irgi yra ne pjesė, todėl ir spektaklis net nebuvo suprastas. Visi laukė lietuviškos dramaturgijos, o pamatė spektaklį, kuriame iš esmės nėra dramaturgijos. Pjesė, kaip kūrinys, net nelabai egzistuoja.
Staigesnis posūkis įvyko, kai pirmą kartą pastačiau tikrą pjesę – Bernardo Marie Koltéso „Roberto Zucco“. Tuo metu atsirado nauja ryškios dramaturgijos banga, kilo ryškus jos poreikis. Pastačiau Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and Fucking“.
Naujoji „piktųjų“, „brutaliųjų“ dramaturgų banga atėjo su labai aiškia dramaturgine koncepcija – aštriais konfliktais tarp moralinių stovyklų. Taip prasidėjo mano kelias ne į „apverstą tikėjimo aritmetiką“, kaip rašė D.Charmsas, bet į tiksliąją dramaturgijos matematiką ir jos taisykles.
M.Mayenburgas dar nebuvo garsus vokiečių dramaturgas, kai per gastroles Prancūzijoje scenografė Jūratė Paulėkaitė pamatė spektaklį pagal jo dramą ir jai labai patiko. Mes susiradome šią pjesę, išsivertėme ir pastatėme. Tai „Ugnies veidas“, vienas pirmųjų tos pjesės pastatymų apskritai. Jeigu kalbėtume apie mano šiuolaikinės dramaturgijos spektaklius, kurių buvo gana daug, „Ugnies veidą“ galima laikyti tiksliausiu ir švariausiu. Ir pati pjesė nepralenkta. Šiame kūrinyje M.Mayenburgas maksimaliai išryškina konflikto potencialą – koks jis apskritai yra šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje. Nes tai užglaistytų kampų ir galų visuomenė. Dėl to tokioje visuomenėje ir kūrėsi vadinamasis postdraminis teatras, nes joje realūs konfliktai iš karto gesinami paruoštais humaniškais tinklais.
Šiuolaikinė dramaturgija – ne tekstas, parašytas dabar, bet tekstas, kuriam reikalinga nauja teatrinė kalba. Senomis priemonėmis neįmanoma pastatyti M.Mayenburgo.
Šitas dramaturgas ne tik atrado dabartinės visuomenės konfliktiškumą, bet ir demaskavo jos silpnąsias vietas. Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavy labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta „Ugnies veide“.
Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia M.Mayenburgo pjesė „Kankinys“. Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys.
Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Jeigu tik atvirai ir tiksliai pavadini šiuos reiškinius, viskas griūna. Visi gyvena stengdamiesi nevadinti reiškinių jų tikraisiais vardais.
Todėl mielai grįžtu prie M.Mayenburgo, prie pagrindinių jo temų – šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės, prie jos užslėptų ligų, prie savotiškos jos cirozės. Nuo šių temų mes tikrai jau nebesame atskirti, jos mus tiesiogiai liečia.“
Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė
