Jaunas perspektyvus 31 metų tenoras T.Pavilionis, tik pernai iš Klaipėdos atvykęs darbuotis į Vilnių, jau spėjo pelnyti 2014 metų operos vilties apdovanojimą už tris vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) – Alfredą „Traviatoje“, Grafą Almavivą „Sevilijos kirpėjuje“ ir Kornetą to paties pavadinimo šiuolaikinėje operoje.
Sausio 24-ąją T.Pavilionis palypės dar vienu profesinės karjeros laipteliu – LNOBT pirmą kartą dainuos romantiškąjį Nemoriną Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“.
Kartu su Operos vilties statulėle gautą piniginį prizą solistas jau investavo – vyko pasitobulinti į Estiją pas italų vokalo pedagogą Paolo de Napoli. Pinigų dar liko ir malonumams – kai nuslūgs darbų banga, trauks pailsėti į šiltuosius kraštus.
– Nemorino vaidmenį esate parengęs Klaipėdos muzikiniame teatre, bet prieš debiutą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre savo iniciatyva vykote tobulintis pas pedagogą P.de Napoli. Kodėl?
– Pernai LNOBT pakvietė P.de Napoli surengti meistriškumo kursus. Jis mane pastebėjo, pagyrė, bet patarė dar tobulintis. Pradėjau su juo dirbti maždaug kartą per mėnesį, važinėti ten, kur jis dirba. O jis kviečiamas į Taliną, Prahą, Novosibirską, Sankt Peterburgą, Florenciją. Jei būna netoli nuo Lietuvos, važiuoju pas jį. Dabar jis yra mano vokalo konsultantas, padeda tobulinti vokalo techniką, itališką tartį, perimti italų bel canto tradicijos. Jiems tai įaugę į kraują, o mums reikia išmokti. Per repeticijas reikia viską padaryti su kaupu, kad scenoje žiūrovai išvystų gerą rezultatą.
P.de Napoli mokykla man labai tinka, išryškina balsą, darosi lengviau dainuoti. Bet tobulėti dar reikia ir reikia. Jei pamanysi, kad pasiekei tobulybę, nugrimsi į dugną.
– Ar laikote save ambicingu žmogumi?
– Tikrai esu užsispyręs. Jeigu užsibrėžiu kokį tikslą, tikrai pasiekiu.
– Koks bus jūsų Nemorinas?
– Pagal klasikinę traktuotę Nemorinas yra jaunas įsimylėjęs kaimietis. Toks jis ir bus – nuoširdus, tyras, naivus vaikinas. Kitaip negali būti – tokią interpretaciją diktuoja tekstas.
– Lyrinio tenoro vaidmenys – dažniausiai romantiški įsimylėjėliai. Toks ir Nemorinas, ir jūsų dainuotas Kornetas Onutės Narbutaitės operoje, kuris išgyvena vieną meilės naktį, ir ta meilės naktis jį nužudo. Įsimylėjęs ir Alfredas „Traviatoje“ ar būsimasis jūsų Lenskis „Eugenijuje Onegine“. Ar jūsų asmenybei tokie herojai artimi? Ar esate romantiškas?
– Manau, kad esu pakankamai romantiškas, todėl tie vaidmenys man tinka. Mano ir balsas lyrinis, ir charakteris jautrus, surasti pagrindinį vaidmens raktą nėra labai sunku.
– Kaip atėjote į muziką? Ar kelias buvo tiesus, ar vingiuotas, duobėtas?
– Pati pradžia, ko gero, buvo dar darželyje – per muzikos pamokas mokytojai pamatė, kad vaikas intonuoja, nenusidainuoja, jo vieno balsas stipresnis už visos grupės. Tai nenormalu – reikia ką nors daryti!! Todėl tėvai nuvedė mane į Kauno pirmąją muzikos mokyklą, joje mokiausi aštuonerius metus.
Vėliau mane pastebėjo pedagogė Raimonda Navickienė, su ja dirbome kelerius metus privačiai. Ji davė klasikinio vokalo pagrindus. Įstojau Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, metus mokiausi Eduardo Kaniavos klasėje, vėliau perėjau į Vytauto Juozapaičio klasę.
– Kiek žinau, pradėjote kaip baritonas, o tapote tenoru. Kaip tai atsitiko?
– Man tai buvo išbandymas – ir vokalinis, ir psichologinis. Vos įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją jau dainavau vienas sunkiausių baritono partijų. Bet nenormalu ir nenatūralu, kad 19 metų vaikinas dainuotų Ūdrį beveik be problemų.
Tik įpusėjęs bakalauro programą iš dėstytojo V.Juozapaičio išgirdau naujieną, kad esu ne baritonas, o tenoras. Daug ką teko ką pradėti iš naujo: iki tol gaudavęs puikius specialybės įvertinimus, staiga pasijutau tenoru atsilikėliu
Atsirado psichologinė duobė, pradėjo lūžinėti balsas, sumažėjo pažymiai. Net konfliktavome su dėstytoju, bet jis nenusileido. Tik baigdamas akademiją įsitikinau, kad esu tenoras. Paskui ėjau tuo keliu, konsultavausi su kitais pedagogais, nes negali pasikliauti tik vienu – pedagogai irgi ne dievai.
O dabar, kai susitinkame su V.Juozapaičiu, jis pasišaipo: „Tai ką, tu baritonas?“
Man belieka jam padėkoti už tai, kad nuvedė geru keliu. Šiandien esu laikomas bręstančiu spinto tenoru, kuriam kol kas tinka lyriniai vaidmenys. Tačiau raumenys tvirtėja, balsas stiprėja, ir kas žino – gal po dešimtmečio galėsiu ir dramatinę Otelo partiją dainuoti.
– Nuo ko pradėjote karjerą operos scenoje?
– Juokinga, bet mane į sceną atvedė Buratinas. Dar studijų metais Klaipėdos muzikinis teatras pakvietė padainuoti Buratiną, o vėliau ir LNOBT debiutavau Buratinu.
Kol kas dainavau tik šiame viename vaikiškame spektaklyje, bet, kaip suprantu, žiūrovams patikdavo. Jeigu vaikai juokiasi, vadinasi, juos įtikini. Vaikai nemoka meluoti – jeigu blogai vaidini, jie nekreipia dėmesio, šnekasi tarpusavyje, net verkia. Kai jų emocijas užvaldai, vadinasi, viską perteiki gerai. Tai geriausias lakmuso popierėlis. Suaugusieji moka apgauti, o vaikai – ne. Labai smagu buvo. Ši opera man labai svarbi.
– Artisto – ar jis būtų dramos, ar operos teatro – specialybė sudėtinga. Jis laukia vaidmenų, o dievas yra režisierius arba teatro vadovas, parenkantis repertuarą. Ir atsitinka taip, kad svajoji apie Romeo, ir staiga susizgrimbi, kad galėsi suvaidinti nebent Karalių Lyrą. Ar jums nesusidaro įspūdis, kad gyvenimas eina pro šalį?
– Galiu drąsiai sakyti, kad likimas man palankus – gaunu tuos vaidmenis, kurie geriausiai tinka mano balsui. Ko gero, tai reta dovana, ne kiekvienam taip sekasi.
Būtų blogai, jei man duotų dramatiškesnius vaidmenis – ilgainiui prasidėtų balso problemos. O lyriniai vaidmenys – Alfredas, Nemorinas, Almaviva, Lenskis, Rinučis – kaip balzamas balsui.
– Jūs nesitenkinate tik valstybiniais teatrais, dalyvaujate Baltijos kamerinio operos teatro projektuose, dainavote Faustą. Kas ten traukia?
– Dabar retas artistas tenkinasi vienu teatru. Faustas irgi man labai tinkamas vaidmuo. Jis privertė mane tobulėti ne tik kaip dainininką, bet ir kaip aktorių.
Pagal režisieriaus Artūro Areimos sumanymą visa opera buvo kaip Daktaro Fausto haliucinacija, jo vidinių aistrų, kurias visą gyvenimą buvo užslėgusios knygos, išlaisvinimas. Nelengva buvo įkūnyti prieštaringą asmenybę, kuri kuo daugiau sužino, tuo labiau supranta, kad nieko nežino.
Parengiau partiją, kurią galėsiu kur nors atlikti ir vėliau. Prireikė daug darbo, bet žiūriu tai kaip į investiciją į ateitį.
– Operos teatre svarbiausia muzika, dainininkas, bet šiais laikais ne mažiau svarbi figūra yra ir režisieriai, kurie kartais prigalvoja įvairiausių triukų, gal net neatsižvelgdami į dainininko galimybes. Ar jums teko susidurti su tokiais iššūkiais?
– Tas pats Nemorinas buvo iššūkis Klaipėdos muzikiniame teatre. Ten Nemorinas pusnuogis, vien su rankšluosčiu išlekia iš dušo, prabėga pro žiūrovus, užšokęs į sceną greitai rengiasi, griebia dviratį, apvažiuoja ratą ir iškart reikia dainuoti kavatiną. Čia tai buvo iššūkis!
Bet ką padarysi – kaip sakė režisierius Juozas Miltinis, aktorius turi būti filosofas ir akrobatas.
– Latvių operos dainininkė Elyna Garanča yra sakiusi, kad dūris peiliu į nugarą ją ne sužeidžia, o pastūmėja pirmyn. Kas jus skatina eiti pirmyn?
– Labai teisingi žodžiai – kuo daugiau gauni, tuo sparčiau eini, kuo daugiau tave kritikuoja, tuo labiau užsidegi įrodyti, kad esi geresnis. Pasistengi ir įrodai. Jeigu kas nors to nepajėgia padaryti, netampa dainininkais.
Kritikos bus visada, pagaliau niekada visiems nepatiksi ir neįtiksi. Viską reikia pereiti, užsiauginti storą odą ir kaip raganosiui išdidžiai pasakyti: „Šaudykite į mane.“
– Jūsų kolega Eugenijus Chrebtovas lanko bokso treniruotes – jos padeda jam ir atsipalaiduoti, emocijas išlieti, ir palaikyti formą. O kokie jūsų būdai atsipalaiduoti?
– Mūsų, dainininkų, apkrovimas daugiau ne fizinis, o protinis – vienu metu reikia ir muziką, ir žodžius mokėti, dirigentą stebėti, partnerį jausti. Todėl po spektaklio būname pavargę.
O atsipalaiduoti prieš spektaklius man padeda kompiuteriniai žaidimai: kad nejausčiau įtampos, įsijungiu telefone žaidimą ir kokiai dešimčiai minučių į jį pasineriu, viską užmirštu, o jau tada einu į sceną. Ši mano silpnybė – kompiuteriniai žaidimai – savotiškai suteikia stiprybės.
– Ar namuose dainuojate? Jei dalyvautumėte projekte „Arijos iš dušo“, ką pasirinktumėte?
– Dainuoju tai, ką reikės tą dieną dainuoti. O duše rytais dažniausiai atlieku balso apšilimo pratimus. Gerai, kad keliuosi kiek vėliau nei kaimynai, kurie aštuntą išeina į darbą, ir galiu leisti sau kiek daugiau.
– Kokios muzikos mėgstate klausytis, į kokį koncertą mielai eitumėte?
– Turiu prisipažinti, kad nelabai daug muzikos klausausi. Kai gaunu vaidmenį, tada, žinoma, išklausau viską, ką galiu rasti, išanalizuoju iki smulkmenų. O atsipalaiduoti padeda ir popdainos, džiazas, roko baladės. Kai visą laiką gyveni muzikoje, norisi nepretenzingos, ramios muzikos.
Nesu jokių grupių ar atlikėjų aistringas gerbėjas, į koncertus žūtbūt nesiveržiu. Na, nebent atvažiuotų grupė „Il Divo“ – eičiau pasiklausyti, nes pagal ją sukūrėme savo „el Fuego“.
– Plačioji publika jus pažino ne iš operos, o būtent iš šios populiariosios muzikos grupės. Kodėl jūs joje – dėl vidinio poreikio, populiarumo, pinigų?
– Įkūrėme grupę dar būdami studentai – smagu dainuoti lengvojo žanro kūrinius operiniais balsais ir dar iš to užsidirbti. Populiarioji scena man patinka, čia gali labiau atsipalaiduoti, nereikia kurti personažų.
– Tiek jūs, tiek jūsų kolegos E.Chrebtovas, Jonas Sakalauskas vis tvirčiau žengiate į operos sceną. Kaip manote, ar dar ilgai gyvuos „el Fuego“?
– Dabar musų jau ne trys – dainuoja ir Paulius Bagdonavičius, Mindaugas Jankauskas. Keičiamės, kai kuris nors būna užimtas. Kol kas neketiname skirstytis.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Pirmiausia, žinoma, Nemorinas. Kovo pabaigoje laukia Sergejaus Rachmaninovo „Varpai“, kuriuos atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, po savaitės – Lenskis LNOBT, po to – Ludwigo van Beethoveno „Fidelijo“ premjera. Su Valstybiniu simfoniniu orkestru rengsime Cesaro Francko oratoriją „palaiminimai“. Viskas man nauja, tad darbo iki kaklo.
– Ar turi svajonių vaidmenį?
– Svajonių vaidmenų visi turi, bet nežvelgiu į tolimą ateitį, galvoju apie tai, ką galiu dabar padaryti. Toks būtų Rodolfas „Bohemoje“ ir, kiek girdėjau, ją greitai ir statys.
