39 metų R.Butkus laikas iki naujojo spektaklio nebuvo nei atostogos, nei pertrauka, o pasiruošimas naujiems, kitokiems darbams. Štai vien pastarojo laiko kūriniai: šokio filmas „B. triušį besivejant“, performansas „MA2“ Olandijoje, vaidmuo jos mokytojos Airos Naginevičiūtės premjeroje „Stiklo sodai“.
Be to, Rūta dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse Vokietijoje, įkūrė savo teatrą „Comma8“ ir ruošiasi naujai premjerai „6tas pirštas“, kuri įvyks sausio 31 d.
– Praėjus nemažam laiko tarpui po studijų Muzikos ir teatro akademijoje vėl dirbote su savo mokytoja choreografe A.Naginevičiūte. Kaip sekėsi bendradarbiauti? – paklausiau R.Butkus.
– Buvo labai įdomu, nes aš galėjau kurti, o ji – sakyti: tinka ar netinka, imam ar neimam. Palyginus su darbu akademijoje, buvo lengviau, nes jau daug praeita, daugelyje situacijų jau atsidurta, išsiaiškinta.
Šį kartą nebebuvau išsigandusi studentė, bet kūrėja, kuri gali ir pasiginčyti. Ir pati Aira reagavo labai šiltai. Buvo visko: ir ginčų, ašarų, juoko, o man toks procesas visuomet patinka.
Aira buvo jautriai sureagavusi į „Contemporary?“ spektaklį, jos darbų atspindžius, citatas jame, sukurtas jos pačios mokinių. Norėjosi ją palaikyti. Aš ją labai suprantu, žinau, jog tai – skaudu ir niekada nenorėčiau atsidurti jos vietoje, – kai nuo tavęs nusisukama.
– Bet galbūt tai tik priklauso nuo žvilgsnio, interpretacijos?
– Galbūt. Tačiau kiekvienas esame žmogus ir turime jausmus, o kai kurie tiesiog yra jautresni. Todėl ir norėjau su Aira dirbti. Sugrįžti, pažiūrėti dar kartą, ką reiškia dirbti kartu. Galėjau pasitikrinti, ar mano išankstinė nuomonė yra teisinga, ar aš klydau.
Dabar, man pačiai pradėjus kurti, daugelis dalykų atrodo kitaip: ko reikia, kai esi scenoje, kaip kalbėtis su atlikėju, kuris juk iš tiesų yra labai svarbus. Tad šį kartą kartais net nereikėjo kalbėtis, daug kas buvo savaime aišku.
Man mūsų spektaklis kalba apie gyvenimo trapumą, jautrumą, buvimą tarp gyvenimo ir mirties. Apie šį būvį, kuriame sugrįžta labai daug kadaise išgyventų emocijų.
– Jūs pati pastaruoju metu kuriate itin skirtingus darbus: šokio filmai, video dienoraščiai, spektakliai, performansai... Kodėl filme „B. triušį besivejant“ matyti daug pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“ įvaizdžių? Ir kodėl reikia ieškoti to triušio?
– Labai gerai įvardinote: Alisa ir triušio vaikymasis. Baltas triušis – laimė, jos įvaizdis. Tai sekiojimas paskui nesamus dalykus. Blaškaisi, meldiesi, vaikštai, eini, eini... Kažko ieškai, kenti, kankiniesi, verki... O to triušio nėra.
– Bet juk Alisa pasakoje triušį randa.
– Taip, Alisa rado, o aš filme irgi savotiškai bėgau rasti savosios laimės. Bet iš tiesų manau, jog vilties nėra, o yra tik tikėjimas. Ir vis dėlto mes ieškome tos vilties, kurią pavadinome laime.
– Tad galbūt reikia pačiam būti savo laime, savo triušiu?
– Taip, reikia būti baltu triušiu! (Juokiasi.) O laimingu galbūt tapsi, kai kas nors ieškos tavęs. Bet iš esmės reikia ne ieškoti, o būti tuo. Kita vertus, be ieškojimo, to nesužinotum.
– Apie ką pasakos jūsų premjera „6tas pirštas“?
– Apie krikšto sakramentą. Mane visuomet domino religinės temos. Kas yra krikštas mūsų gyvenime: tu dar tik gimęs, tavęs niekas neklausia, kokį tikėjimą renkiesi ir – pykšt! Tiesiog dėl patogumo, krikštas tampa lyg kokia registracija.
Sakyčiau, jog tai – daugiau performansas ir pati jį labiau norėčiau rodyti galerijoje, bet kol jis vyks „Menų spaustuvės“ scenoje, kuri jį vis tiek įrėmins, pridės spektaklio pojūčio.
Naudosiu filmuotą medžiagą, dalyvaus choristės, bet iš esmės tai minimalistinis monospektaklis.
- Krikštysite kitus? Ar būsite pati pakrikštyta?
– Krikštysiuosi.
– Kas šiandien jus skatina kurti?
– Nežinau. Jau daug kartų sakiau, kad viskas: nebekursiu, bet gyveni, kažką nugirsti, pasigauni idėją ir vėl kaip ta Alisa pasileidi bėgti iš paskos.
Jauti, jog knieti kurti, kažką daryti, o kas tai yra? Kodėl to reikia? Nežinau, bet kūryba yra lyg mano gyvenimo forma, kvėpavimas: kažką įkvepi, kažką iškvepi – atiduodi.
