K.Lupa – pusės amžiaus stažą turintis hipis, menininkas pagal išsilavinimą ir provokatorius pagal pašaukimą. Jis, ištisos lenkų režisierių kartos mokytojas ir vienas nenuspėjamiausių teatro metrų, tvirtina, kad tikras režisierius niekada nežino, ko nori.
Kenčia drauge su aktoriais
K.Lupa gimė 1943 metų lapkričio 7-ąją Jastšembio Zdrujaus mieste, mokytojo, garsėjusio kaip maniakiškas poliglotas, šeimoje. Iš pradžių K.Lupa studijavo fiziką, bet nuo 1963-iųjų perėjo į Krokuvos dailės akademijos Grafikos skyrių. Vėliau pradėjo studijuoti kino režisūrą, bet galiausiai baigė Krokuvos aukštąją teatro mokyklą.
Kiekvienas jo spektaklio kadras taip ir prašosi būti įrėmintas ir pakabintas ant sienos, bet režisierius tvirtina, kad žodis ir prasmė jam kur kas svarbiau už vaizdą.
Baigęs mokslus amžinasis studentas K.Lupa pastatė spektaklį „Gražuolės ir beždžionės“, po kurio jį ėmė graibstyti visi prestižiniai Lenkijos teatrai, o aktoriai buvo pasiryžę su juo dirbti dieną naktį. Galiausiai Jelenia Guros teatre susiformavo savotiška komuna.
Po daugelio metų iš tokios pat komunos išaugo 8 valandų spektaklis “Factory 2“, skirtas Andy Warholui – menininkui, kurio kūryba K.Lupos kartai tapo laisvės simboliu. Spektaklyje K.Lupa ne tik atkūrė garsiąją A.Warholo studiją, bet ir pačią praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio dvasią, sumišusią su LSD, ankstyvomis mirtimis ir agresijos protrūkiais.
Aktoriai „Factory 2“ komunoje praleidžia aštuonias valandas, o dar viena aktorė ir per 40 minučių pertrauką fojė toliau vaidina. Neatsitiktinai režisierius kadaise pasakė, kad „menininkas yra siaubingai kenčiantis gyvulys“. Panašu, kad ir jis drauge su aktoriais kenčia ir jie visi yra labai kantrūs, nes kuria visiškai kitokį buvimą scenoje.
Protesto forma – įdomi
K.Lupa teatrą laiko ne tiek profesija, kiek būdu pažinti save. Ne veltui jo spektaklių herojais kartais tampa filosofai: besikraustantis iš proto Friedrichas Nietzsche (spektaklis „Zaratustra“), Simone Weil, badavusi solidarizuodamasi su Osvencimo kaliniais („Persona. Simone kūnas“).
Dabar K.Lupa – ne tik lenkų scenos pagrindinis autoritetas, bet ir didžiausias despotas. Savo aktorius jis ilgam uždaro, kad jie patys ruoštų vaidmenį priešais vaizdo kameras.
Per „Simone kūno“ premjerą pagrindinę heroję vaidinusi aktorė Joanna Szczepkowska nusigręžė nuo salės, demonstratyviai nusimovė kelnes, parodė užpakalį ir išrėkė protesto žodžius tironiškam režisieriui.
Tačiau nesiliaujantys ieškojimai ir eksperimentavimas su žmogaus psichika nesutrukdė režisieriui pasiekti stabilumo: daugiau kaip tris dešimtmečius jis dirbo Krokuvos nacionaliniame Senajame teatre ir gavo visas prestižiškiausias pasaulyje teatro premijas.
Svarbiausia – individas, o ne politinė vertė
Daugumą savo spektaklių K.Lupa vadina politiniais, bet mažai kas tai pripažįsta. „Veikia schema: politinis teatras yra tas, kuris švaistosi tiesomis ir kovoja už tiesą. Man tai visiškai neįdomu. Neįdomūs tie partiniai žaidimai, politiniai procesai. Svarbiau individas, o ne politinė ar partinė vertė“, – sakė K.Lupa interviu, duotame Lietuvos žiniasklaidai prieš porą metų.
Į grynąjį politinį teatrą K.Lupa žiūri skeptiškai.
„Aš nesu tikras, kad visa, apie ką kalba politinis teatras, – tiesa. Ir Lenkijoje, ir apskritai pasaulyje politika darosi vis šizofreniškesnė. Politikai darosi panašūs į Holivudo žvaigždes. Tai šizofreniška tendencija ir ji negali būti teisinga“, – įsitikinęs režisierius.
Kelia aktualias temas
Vilniuje statomame spektaklyje pagal Th.Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ politinių motyvų netrūks. 1988 metais parašytą „Didvyrių aikštę“ įkvėpė du jubiliejai – Austrijos kultūros pasididžiavimo nacionalinio teatro „Burgtheater“ šimtmetis ir gėdingų Adolfo Hitlerio sutiktuvių Vienos pagrindinėje aikštėje penkiasdešimtmetis.
Šioje pjesėje susipina svarbiausios pastaraisiais metais LNDT plėtotos temos: visuomenės priešo, emigracijos, holokausto. Be to, tai paskutinė T.Bernhardo pjesė, o jos pirmasis pastatymas Vienoje sukėlė vieną didžiausių visuomeninių rezonansų praėjusio amžiaus pabaigos Europos teatre.
K.Lupai lietuviai pasiūlė imtis šios pjesės dar ir todėl, kad T.Bernhardas – vienas mėgstamiausių K.Lupos autorių, jo kūrinius jis yra inscenizavęs įvairių kraštų teatruose.
Nuolatinis Th.Bernhardo išeities taškas, pasak režisieriaus, yra pagrindinio protagonisto mirtis ir tos mirties tyrinėjimas. Herojus staiga miršta pačioje pasakojimo pradžioje, o gyvieji galynėjasi su paslaptinga tuščia erdve ir paslaptingu ženklu.
Lietuvoje rodyti du spektakliai
Per 60 spektaklių pastatęs režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas yra vadinamas naujojo lenkų teatro tėvu.
Menininkas apdovanotas Lenkijos ir tarptautinėmis premijomis, įvertintas Prancūzijos kritikų prizu, tarptautinio festivalio BITEF Didžiuoju prizu, jam įteiktas Prancūzijos Garbės legiono apdovanojimas, 2001 m. – Austrijos pirmojo laipsnio Garbės kryžius už nuopelnus mokslui ir kultūrai, o 2010 m. – Tarptautinis Konstantino Stanislavskio teatro apdovanojimas „Už indėlį į tarptautinio teatro plėtrą“.
Svarbiausi režisieriaus spektakliai pastatyti Krokuvos nacionaliniame Senajame teatre, kuriame jis debiutavo 1978 metais. Ir nors atrodo, kad K.Lupa neatsisako senojo psichologinio teatro principų, kūrybines savo priemones perkelia į naują – tyrinėjimų, bandymų, naujos teatrinės patirties lygį, kurį jis ir jo aktoriai vadina kelionėmis.
Lietuvoje rodyti tik du K.Lupos spektakliai – „Kalkverkas“ ir „Persona.Marilyn“.
Parengė Milda Augulytė
