Tyrė teatrų sistemos efektyvumą
Norėdamas pateikti Lietuvos teatrų sistemos modernizavimo gaires, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras 2010 metais pradėjo kompleksinį tyrimą. Buvo analizuojama skirtingų teisinių formų teatrų sistema, teatrų valdymas, veikla ir finansavimas vertinti teisiniais, ekonominės ir kūrybinės veiklos aspektais.
Pirmiausia buvo tiriami valstybiniai dramos teatrai, jų 2007-2009 metų veikla. Šis tyrimo etapas įgyvendintas 2010 m. rugsėjo-gruodžio mėnesį. Tyrime dalyvavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Kauno dramos teatras, Jaunimo teatras, Lietuvos rusų dramos teatras, Klaipėdos dramos teatras, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, Vilniaus mažasis teatras, Šiaulių dramos teatras.
Su pirmojo tyrimo etapo medžiaga galima susipažinti čia.
Antruoju etapu, kuris aprėpė 2011-3013 metus, tirta nevyriausybinių scenos menų organizacijų veikla ir jos efektyvumas. Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti nevyriausybinių scenos meno organizacijų teisinį reglamentavimą, finansavimą ir veiklą. Tyrime dalyvavo viešosios įstaigos statusą turinčios scenos menų organizacijos, kurios savo pagrindine veikla laiko spektaklių kūrimą. Apsiribota dramos spektakliais – muzikinių spektaklių kūrėjai į tyrimą nepateko. Visas tirtas organizacijas sieja ir tie patys ūkiskaitinės veiklos principai.
Tyrime dalyvavo „Menų spaustuvė“, Oskaro Koršunovo teatras, teatras “cezario grupė“, Vyčio Jankausko šokio teatras, VšĮ „Laimingi žmonės“, “Atviras ratas“, „Meno fortas“, Kauno mažasis teatras.
Tyrimo antrojo etapo rezultatus Kultūros ministerijoje pristatė tyrimo vadovas Audronis Liuga, statistinius duomenis rinkusios bei juos apibendrinusios Goda Dapšytė ir Ina Pukelytė.
Nėra valstybės išlaikytiniai
Supažindindami su tyrimo rezultatais, tyrėjai pirmiausia pabrėžė, kad kuriant dabar galiojantį Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą net nebuvo orientuotasi į naujas profesionalaus scenos meno organizacijas. Jame apie nevyriausybines organizcijas beveik nieko nekalbama – tik apie valstybinius teatrus. Įstatymas nebuvo orientuotas į teatrų raidos perspektyvą, tik įteisino status quo, kitaip tariant, praeitį. Todėl jau vien dėl to jį reikia keisti – jis neatitinka tikrovės.
Kaip konstatuota tyrime, valstybė per programas iš dalies remia tik nevalstybinių teatrų spektaklių ar programų kūrimą ir kompensuoja jų sklaidos išlaidas, tačiau tiesiogiai neremia kitų su jų veikla susijusių išlaidų, t.y. visiškai neužtikrina jų veiklos tęstinumo. Todėl nevyriausybinės scenos meno organizacijos veiklą planuoja tik trumpam, dažniausiai pusei metų. Dėl finansavimo neapibrėžtumo organizacijos nekuria strateginių planų.
O kiek tos organizacijos uždirba, palyginti su gaunamu valstybės finansavimu? Pasirodo, kad per tiriamąjį laikotarpį iš savo veiklos jos gavo vidutiniškai 1,7 karto daugiau pajamų negu valstybė joms skyrė finansavimo.
Iš jų „Meno fortas“ uždirbo 4 kartus daugiau nei gavo iš valstybės. Beveik dvigubai daugiau nei gavo iš valstybės uždirbo Oskaro Koršunovo teatras ir „Atviras ratas“. Visiškai iš savo lėšų išsilaiko „Laimingi žmonės“. Uždirbtų pajamų ir iš valstybės gautų lėšų santykis yra beveik vienodas teatre „cezario grupė“ ir Kauno mažajame teatre. („Meno fortas“ iš valstybės gavo 426 430 litų, uždirbo – 2 839 085 litus, Oskaro Koršunovo teatras gavo 1 612 090 litų, uždirbo – 3 022 043 litus, “Atviras ratas“ – gavo 396 141 litą, uždirbo – 931 723 litus).
Bendras valstybės finansavimo ir uždirbtų lėšų (su rėmimu) santykis per visas tiriamas organizacijas – 36 proc. valstybės lėšų ir 64 proc. uždirbtų ir iš paramos gautų lėšų.
Tirtos organizacijos – tai ne „Domino“ ar kiti komerciniai teatrai. Tai organizacijos, kurios vykdo valstybės kultūros politiką.
Dvi iš tyrime dalyvavusių organizacijų – Oskaro Koršunovo teatras ir “Meno fortas“ – intensyviau už kitas gastroliuoja užsienyje. „Meno forto“ pajamas sudaro 84 proc. lėšų, gaunamų iš gastrolių užsienyje, ir 16 proc. – iš lėšų, uždirbamų Lietuvoje. OKT / Vilniaus miesto teatras 73 proc. uždirbamų lėšų gauna iš viešnagių užsienyje, 27 proc. – Lietuvoje.
„Galima apibendrinti, – sakė A.Liuga, – kad iškiliausius mūsų teatrų kūrėjus išlaiko užsienis. Tai – ne interpretacijos, tą rodo skaičiai.“
Oskaro Koršunovo teatro“ ir „Meno forto“ veiklos rodikliai rodo, kad šie iš dalies valstybės remiami teatrai sukuria ženkliai didesnę pridėtinę vertę už joms skiriamą dalinį finansavimą ir nuosekliai vykdo tarpvalstybinį kultūrinį bendradarbiavimą.
Visos tiriamos scenos menų organizacijos, išskyrus „Menų spaustuvę“, beveik nevykdo kitos veiklos nei spektaklių kūrimas ir sklaida ir nesinaudoja galimybe gauti dalinį valstybės finansavimą jai vykdyti. „Menų spaustuvės“ veikla, be spektaklių kūrimo ir sklaidos, apima rezidavimo paslaugas, profesinių scenos menų paslaugų teikimą ir leidybą. „Menų spaustuvės“ veiklos įvairovė darė įtaką naujoms valstybės projektinio finansavimo programoms atsirasti.
Veikla – repertuarinio pobūdžio
Kai kalbama apie repertuarinį teatrą, valstybinių teatrų darbuotojai šaukia, kad tik jų teatras yra toks. Ar iš tiesų taip yra? Tyrimas atskleidė, kad ne.
„Repertuariniai teatrai yra ir nevyriausybinės scenos meno organizacijos, – tvirtino A.Liuga, komentuodamas tyrimo rezultatus. – Jos pagal savo veiklos pobūdį visiškai atitinka repertuarinio teatro principus: yra tam tikras aktorių ansamblis, nors su jais ir nesudaromos nuolatinės sutartys, nuolat rodomi spektakliai, rengiamos premjeros.“
Visos tiriamos organizacijos vidutiniškai per metus sukūrė 17 spektaklių, arba kiekviena vidutiniškai po 2 spektaklius, visos jos tiriamuoju laikotarpiu savo repertuare turėjo nuo 1 iki 11 spektaklių (Vyčio Jankausko šokio teatras – vieną, „Meno fortas“, „Menų spaustuvė“ – du, „cezario grupė“ – keturis, „Laimingi žmonės“ – penkis, Oskaro Koršunovo teatras – septynis, Kauno mažasis teatras – dešimt, „Atviras ratas“ – vienuolika).
Visos organizacijos rengia gastroles Lietuvoje, 5 iš 8 tirtų organizacijų išvyksta į užsienio gastroles.
„Čia faktas. Ir jį pabrėžiame ne todėl, kad priekaištautume valstybiniams teatrams. Bet kai tyrėme valstybinius, matėme, kad jie užsienyje negastroliuoja. Nevyriausybinės scenos meno organizacijos per tiriamąjį laikotarpį spektaklius užsienyje parodė 132 kartus“, – kalbėjo A.Liuga.
Ne mažiau šie teatrai aktyvūs ir Lietuvoje. Daugiausia spektaklių parodė „Atviras ratas“ (778), Kauno mažasis teatras (324), Oskaro Koršunovo teatras (319), „Laimingi žmonės“ (220), „cezario grupė“ (208), tarp 101-140 – „Meno fortas“ ir „Menų spaustuvė“. Mažiausiai spektaklių parodė Vyčio Jankausko šokio teatras – 16. Daugiausia spektaklių rodančiose nevyriausybinėse scenos menų organizacijose vaidinama beveik kas antrą dieną per metus.
„Vilniuje, ne Vilniuje, Bezdonyse – ieško būdų pasirodyti, nes jie iš to gyvena uždirbdami lėšas ne iš projektinio finansavimo“, – pabrėžė A.Liuga.
Daugiausia žiūrovų – 67 271 – per tiriamąjį laikotarpį apsilankė „Atviro rato“ spektakliuose. Iš gautų duomenų galima daryti prielaidą, kad spektaklių ir žiūrovų santykis tirtose organizacijose yra optimalus, t.y. į vieną spektaklį surenkama tiek žiūrovų, kiek salėje yra sėdimų vietų.
„Tai rodo, jog išgyvenimo mechanizmas veikia taip, kad organizacijos savo iniciatyva formuoja rinkodarą, ieško būdų, kaip pritraukti žiūrovą, ieško savo tikslinio žiūrovo – tų dalykų valstybiniai teatrai dar tik mokosi“, – konstatavo A.Liuga.
O štai darbo sutartys nevyriausybinėse scenos menų organizacijose, skirtingai nuo valstybinių teatrų, sudaromos tik su įstaigos administraciniu personalu. Atlikėjai dirba pagal atlikėjo intelektualinių paslaugų arba autorines sutartis, kurios neužtikrina nuolatinio atlyginimo ir nuolatinio darbo pobūdžio. Darbo sutarčių su aktoriais tirtos organizacijos nesudaro, nes nėra iš ko jų sudaryti.
Būtina įveikti antagonizmą
Kultūros politikos formuotojams tyrimo autoriai suformulavo kai kurias rekomendacijas: skatinti nevyriausybinio sektoriaus, kaip gebančio kurti didesnę ekonominę pridėtinę vertę nei biudžetiniai teatrai, veiklą, suteikti vienodas sąlygas gauti valstybės finansavimą, ypač skatinti šio sektoriaus plėtrą regionuose siekiant naujų darbo vietų kūrimo ir kultūros sklaidos.
Pasak A.Liugos, valstybinių teatrų atstovai laikosi pozicijos, kad jie yra visa ko ašis. Bet remiantis šiuo tyrimu, galima daryti nelinksmas išvadas, kad dvidešimties pastarųjų metų laikotarpis parodė, jog nevalstybinis sektorius spiria į užpakalį valstybiniam tiek kūrybiniais rezultatais ir kūrybiniu pasitempimu, tiek rinkodara, tiek veiklos kryptingumu.
„Šie du sektoriai gyvena kaip nesusisiekiantys indai. Todėl dabar būtina sunormalizuoti šias dvi sferas, tarp kurių yra iškilęs antagonizmas, surasti sistemą, subalansuojančią jas. Dabar svarstomas Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas turi būtų pakeistas kitu, išlyginančiu šias disproporcijas, ir tyrimas tam yra svarbi medžiaga“, – apibendrino tyrimo vadovas A.Liuga.
