Londono karališkosios operos „Covent Garden“ jaunųjų menininkų programos absolventė J.Gringytė pelnė jau ne vieną operos apdovanojimą svetur. Ji prieš dvejus metus tapo laisva menininke, daug dirba svetur, o gimtinės operos scenoje iki šiol nedainavo.
Vasario 5 dieną Justina pirmą kartą kurs vaidmenį lietuvių operos spektaklyje – dainuos Joną „Vilnius City Opera" trupės „Jone ir Gretoje“. Kitas spektaklis – vasario 7-ąją.
Anot solistės, tai – laimingas atsitiktinumas. Tarpelis jos kalendoriuje atsivėrė, atsisakius kito kontrakto, ir kaip mat užsipildė net keliais debiutais, tarp jų – Maskvos didžiajame teatre. „Vieta tuščia nebūna: viskas įvyksta laiku“, – džiaugėsi menininkė.
- Ar mėgstate netikėtumus? – paklausiau J.Gringytės.
– Jų pasitaiko ne taip dažnai, nors kvietimų dainuoti sulaukiu daug. Tačiau darbus planuoju iš anksto, todėl neretai tenka atsisakyti patrauklių netikėtų pasiūlymų. Dėl to ir Lietuvoje pasirodau retai.
Tai skaudi tema. Pavyzdžiui, dirigentas Gustavo Dudamelis po mūsų pasirodymo su Simono Bolivaro jaunimo orkestru Venesueloje prieš porą metų jau tris kartus kvietė koncertuoti drauge, bet teko atsisakyti – negalėjau sulaužyti kitų kontraktų. Nesinori gadinti santykių su teatrais.
Tačiau aš nesigraužiu dėl neišnaudotų galimybių. Tikiu, kad tai, ko negalėjau įgyvendinti, ateis vėliau. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir negalvoju apie tai, ko neturiu. Taip geriau gyventi.
Artisto gyvenimas dažnai pagražinamas, tačiau jis nėra lengvas. Pasitaiko ir susirgti, ir dainuoti nepaisant asmeninių nelaimių. Tarkime, vienos „Nabuko“ premjeros metu mirė mano mylima močiutė.
Kartais apima nepaaiškinamas liūdesys, nerimas. Tada tenka padirbėti su savimi – išsiaiškinti, kas negerai, kad vėl galėtum įjungti teigiamų emocijų mygtuką.
Dainininkui labai svarbu sekti savo vidines būsenas, kontroliuoti mintis.
- Kaip tai darote?
– Medituoju, mokausi kinų jogos „QiGong“. Ji moko valdyti vidinę kūno energiją, atsipalaiduoti, pajusti ir džiaugtis akimirkos pilnatve.
Juk dažnai nervinamės dėl būsimų ar buvusių dalykų. „QiGong“ padeda gyventi čia ir dabar, sugrįžti į save.
Paprastai treniruojuosi rytais – pradedu nuo stuburo pratimų, po to bandau išvalyti mintis, nugrimzti į visišką ramybę. Net kelios nusiraminimo minutės suteikia naujų jėgų.
Kai išmoksti įsijauti į tai, ką darai, įvyksta daug vidinių permainų. Išmoksti girdėti, ko nori tavo organizmas: ką valgyti, kiek gerti – nereikia jokių dietų.
Aš pažįstu nemažai dramos aktorių ir dainininkų, kurie praktikuoja „QiGong“. Kiekvienas pasirenka sau tinkamiausią dvasinę praktiką. Kinų joga žavi tuo, kad nereikalauja drastiškų veiksmų – pratimai daromi ramiai, be streso. Man toks darbas su savimi – būtinybė, nes iš prigimties esu labai jautri ir emocinga.
- Ar sunku buvo išmokti kinų jogos?
– Visiškai nesunku – be galo įdomu. Poreikį geriau pažinti save pajutau dar studijuodama, jį skatino pedagogai. Įgūdis nusikratyti nereikalingos įtampos – svarbi dainininkų rengimo dalis, nes dainavimo kokybei gali pakenkti, tarkime, įtempti pečiai, sprandas ar kitos kūno dalys. Kai žmogus įsitempęs, blokuojama vidinė jo kūno energija, o dainininko instrumentas yra visas kūnas – ne tik balso aparatas.
Meditacija man padeda pasirengti pasirodymams scenoje. Kai prieš pusę metų dainavau rečitalį Londono „Wigmore Hall“, ji įvedė mane į tokią nuostabią būseną, kai atrodė, kiekviena kūno ląstele girdėjau ir valdžiau save.
Tai ypatinga jausena, visiška dainavimo pilnatvė – balse atsirado naujų spalvų, interpretacijose – niuansų. Gerai mane pažįstantys žmonės sakė, kad tokios dar nebuvo girdėję.
- Ar esate atspari ir kitų neigiamoms emocijoms – pavyzdžiui, pavydui? Juk operos „Oskaro“ nominacijos jums daug kas pavydi?
– Mokausi to nematyti, tada širdies neskauda.
O nominacija man pačiai buvo netikėta, nors pernai dirbau daug. Buvo Madalenos metai: dainavau šią „Rigoleto“ heroję Anglijos nacionalinėje operoje, Londono „Covent Garden" teatre, Maskvos didžiajame.
Be to, išleidau Sergejaus Rachmaninovo dainų albumą, pasirodžiau „Nabuko“ premjeroje Velso nacionalinėje operoje, po to – Savonlinos festivalyje Suomijoje.
Tačiau nuostabiausias įvykis buvo Gustavo Mahlerio Aštuntosios simfonijos atlikimas Londono „Royal Festival Hall“ su Esa Pekka Saloneno diriguojamu dvigubu orkestru, trimis chorais, dideliu solistų ansambliu.
- Patinka laisvos menininkės gyvenimas?
– Kai buvau „Covent Garden“ Jette Parker jaunųjų menininkų programos dalyvė, visą laiką tik dirbau. Dabar mano režimas – visiškai kitoks, nes spektaklio dieną esu laisva iki vakaro, o spektakliuose dainuoju ne kasdien. Galiu dar ir gyventi.
Turiu nuostabią agentę ir fantastišką pedagogę – mes trise ramiai ir nuotaikingai planuojame darbus. Stengiamės derinti didelius vaidmenis su mažesniais, kurie leistų atsipūsti. Juk mecosopranams tenka susitaikyti su tuo, kad daugelyje operų karaliauja sopranai.
Mano tikslas – dainuoti kuo įvairesnį repertuarą: ne tik italų, bet ir prancūzų, vokiečių operose. Traukia ir senoji muzika. Dabar žvalgomės galimybių išsiveržti iš Anglijos, padainuoti kitose Europos šalyse.
- Jūs susidūrėte scenose su daugeliu žymių artistų, tarp jų – Placido Domingo, Brynu Terfeliu, Simonu Keenslyside‘u. Ko pamokė šį patirtis?
– Aš gyvenu savo gyvenimą ir dirbu savo darbą – man nelabai svarbu, kas šalia. Visi esame žmonės. Dauguma garsenybių yra labai šilti ir paprasti žmonės. To iš jų galima pasimokyti. Žymius juos padarė darbas.
Repeticijose mes prakaituojame ir diskutuojame visi vienodai – ir įžymybėms ne iš karto pavyksta padaryti tai, ko prašo režisieriai.
- Pavasarį dainuosite Karmen skandalingo režisieriaus Calixto Bieito spektaklyje Londone. Ar nebaugina šis susitikimas?
– Šiame spektaklyje nebus nieko drastiško – tik pateiksime „Karmen“ dramą kaip šių dienų situaciją. Mano herojė bus šiuolaikinė moteris, mylinti gyvenimą, turinti labai aiškius moralinius principus, bet trokštanti pakilti socialiniais laipteliais. Ji – ne brunetė, kaip įprasta vaizduoti Karmen, bet blondinė.
Kebloka nebent tai, kad teks dainuoti operą angliškai, nes Anglijos nacionalinėje operoje (ANO) viskas – net italų kompozitorių veikalai – verčiami į anglų kalbą, o aš jau dainavau Velse keliuose „Karmen“ spektakliuose prancūziškai ir vėl dainuosiu rudenį. Beje, vienas ANO spektaklis bus transliuojamas kino teatruose.
Kita vertus, kalbos užduotys man netgi patinka. Džiaugiuosi, kad specialiai Vilniaus spektakliams išmokau vokiškai Jono vaidmenį Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Gretutė“ . Anksčiau buvau dainavusi šioje operoje Raganą ir Motiną. Dabar kuriu kur kas sudėtingesnį ir įdomesnį personažą.
Pagrindinės scenos – Anglijoje
J.Gringytė studijavo vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Velso karališkajame muzikos ir dramos koledže, Nacionalinėje operos studijoje Londone, stažavosi Londono „Covent Garden" teatre pagal J.Parker jaunųjų menininkų programą. Solistė sukūrė daug vaidmenų „Covent Garden“ scenoje, taip pat dainavo Anglijos ir Velso nacionalinių operų, Maskvos didžiojo teatro spektakliuose, „Chelsea Opera Group“ projektuose.
J.Gringytė surengė rečitalius Velso princo rūmuose, Londono „Wigmore Hall“, tarptautiniame „Sugrįžimų“ festivalyje Lietuvoje, pasirodė Bakingemo rūmuose, Rio de Žaneiro „Teatre Municipal“ Brazilijoje, K.Flagstaff festivalyje Norvegijoje, Savonlinos operos festivalyje Suomijoje.
Ji koncertavo su Velso baroko orkestru, Velso nacionalinės operos bei Škotijos operos, „Covent Garden“ orkestrais, Venesuelos S.Bolivaro jaunimo orkestru, Londono „Philharmonia Orchestra“, bendradarbiavo su daugeliu žinomų dirigentų, tarp jų – A.Pappano, G.Dudameliu. E.P.Salonenu.
Atlikėja apdovanota „Worshipful Company of Musicians‘“ sidabro medaliu ir „Llais Llanbed Award“.
