Muzikų pora kartu atliks įstabų Pablo Nerudos ir Peterio Liebersono himną meilei „Nerudos dainos“. Koncerto pradžiai maestro M.Pitrėnas parinko stebuklingą pasaką – Maurice'o Ravelio kūrinį „Mano motušė žąsis“, o koncertą vainikuos prancūziškojo simfonizmo pavyzdžiu laikoma Cesaro Francko Simfonija d-moll.
I.Prudnikovaitė tarp pastarojo koncerto dalyvių atsidūrėte netikėtai, kai negalėjo atvykti kita solistė. „Turėjome staigiai mąstyti, ką daryti, ir pasirinkome puikią dainininkę, gerą žmoną I.Prudnikovaitę“, – šypsojosi M.Pitrėnas, dar metų pradžioje pristatydamas šio sezono koncertus.
– Ar anksčiau yra tekę gesinti gaisrą – gelbėti spektaklį, koncertą? Ar mėgstate netikėtumus, ar esate linkusi viską iš anksto planuoti? – pasiteiravau 31 metų dainininkės koncerto išvakarėse.
– Netikėtumai mane žavi, bet labiau gyvenimiški, kasdieniški, asmeniški, o ne darbiniai. Darbe esu absoliuti maksimalistė, todėl man labiau tinkantis modelis – iš anksto suplanuotas, aiškus ir neišmušantis iš vėžių. Mėgstu tvirtai žinoti, ką darau ir kokiomis aplinkybėmis.
Tiesa, yra tekę gelbėti spektaklius, tačiau tik tuos, kuriuose jaučiuosi užtikrinta. Nesiblaškydama ir nesiversdama per galvą, kad ką nors kam nors įrodyčiau, dabar galiu džiaugtis, jog pavyko išlaikyti pačiai sau keliamą kartelę.
Tik nenoriu nurašyti improvizacijos momento, kuris visuomet pakyli ir daro procesą įdomesnį. Kalbu tiek apie muzikavimą, tiek apie interpretaciją, tiek apie netikėtumus scenoje.
- Kaip atradote kūrinį, kurį atliksite, – P.Liebersono dainų ciklą „Nerudos dainos“?
– Tai ir buvo vienas maloniausių netikėtumų. (Juokiasi.) Žemi balsai nėra išlepinti konkrečiai jiems skirto repertuaro. Šias dainas užtikau kaip tikras šiuolaikinis individas – internete, ieškodama kokio nors vokalinio ciklo mecosopranui ir simfoniniam orkestrui. Ir jis iškart mane prisijaukino.
- Kuo kūrinys sudomino, patraukė? Kokią žinutę klausytojams norite juo pasiųsti?
– Tai labai intymus kūrinys. Kompozitorius P.Liebersonas jį sukūrė savo žmonai – nuostabiai dainininkei Lorraine Hunt. Kas gali būti gražiau už meilės himną savo moteriai?
P.Nerudos poezija nepaprasta. Ji tarsi kvėpuoja, trūkčioja, kitaip tariant, gyvena. Tai tarsi emociniai signalai, kuriuos ne visada lengva sugaudyti.
Įdomu tai, kad kartais tekstas transliuoja ramybę, melancholiją, o muzika, priešingai, tampa kulminacinė. Muzikinė medžiaga išties sudėtinga – nuolat kinta harmonija, ritmas, dinamika. Kiekvienas taktas galėtų virsti atskira impresionistine drobe.
Įdomi emocinė ciklo skalė: nuo euforijos iki netekties nuojautos. Beje, toji apdainuotoji netektis kompozitorių ir aplankė.
- Kūrinys vadinamas himnu meilei. Ar reikia būti įsimylėjus, kad įtikinamai atliktum tokį kūrinį? O gal profesionalai atsiriboja nuo tokių emocijų?
– Nemanau, kad reikia stengtis emocijas riboti. O jei kalbame apie meilę... Esu tikra, kad kiekvienas gyvas padaras žemėje geba mylėti. Ir apie tai tiesiog reikia papasakoti. Taip, tai gali būti meilė moteriai ar vyrui. Tačiau gali būti ir meilė vaikui, Dievui ar gimdytojams.
- Dainuosite diriguojant vyrui. Ar jau esate susitikę scenoje? Ar yra skirtumas dainuoti diriguojant kitiems dirigentams ir artimam žmogui?
– Mudu su Modestu esame šeima. Ir šis žodis labai daug aprėpia. Nenoriu seilėtis, tačiau turiu prisipažinti, jog išties dainuoju jam. Ir tik jis žino, ką noriu pasakyti. Tai labai intymu.
Galbūt dėl to ir sudėtinga. Sudėtinga stovėti kartu scenoje. Tiesą sakant, kur kas paprasčiau stovėti kartu prie puodų. (Juokiasi.)
- Mes esame įpratę jus matyti operos scenoje. Dabar pasirodysite kaip kamerinė dainininkė. Koks skirtumas tarp operos ir kamerinio dainavimo? Kokie kamerinio dainavimo iššūkiai atlikėjui?
– Operos scenoje dažniau stoviu savo darbo vietoje – Eseno operos teatre Volietijoje. O Lietuvoje, priešingai, save realizuoju koncertuodama, todėl kamerinė muzika man nėra svetima. Tenka dainuoti Gabrielio Faure, Reynoldo Hahno, Manuelio de Fallos, Roberto Schumanno, rusų kompozitorių dainas bei romansus, senovinę muziką, su Modestu esame atlikę Gustavo Mahlerio „Dainas apie mirusius vaikus“.
Išties skirtumas yra. Opera jau pati savaime yra įvairių žanrų samplaika. Čia žaidi tam tikrą žaidimą, esi glaudžiai susijęs su daugybe scenos partnerių, su tuo, kas vyksta kažin kur orkestro duobėje, priklausomas nuo kostiumų, perukų, mizanscenų. Žinoma, ir čia būni savimi, tačiau per tam tikrą filtrą.
Kamerinėje muzikoje lieki nuogas. Čia įvyksta akistata su klausytoju ir pačiu savimi. Čia lieka tik pasakoti. Atvirai ir nuoširdžiai. (Šypsosi.)
- Kokią suknelę vilkėsite? Ar turite įvaizdžio kūrėją, ar kliaujatės savo išmanymu ir skoniu?
– Gyvenime visada kliaujuosi savimi. Žinoma, nesu prieš išklausyti ir kitą nuomonę, kritiką, pastabas, patarimus. Bet ne apie sukneles mes juk čia kalbame...
Solistės I.Prudnikovaitės, dirigento M.Pitrėno ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas. Vasario 7 d. 19 val. Nacionalinė filharmonija. Bilietų kaina – 5-20 Eur.
