V.Kernagis buvo ne vieno žanro Lietuvoje pradininkas. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo dainuoti poeziją, atgaivino kabareto žanrą (kabaretas “Tarp girnų“), jis įkūrė ir Dainos teatrą, kuriame dainas pateikė kaip mažus spektaklius.
Tuo metu, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvos estradoje vyravo vokaliniai instrumentiniai ansambliai, kurių programą sudarė smagios dainelės publikai linksminti.
V.Kernagis, jau turėjęs literatūrinių-muzikinių programų patirties – rengdavo vakarus, kuriuose jiedu su Andriumi Kulikausku dainuodavo, pritardami gitara ir pianinu, o poetas Marcelijus Martinaitis skaitydavo eiles – puoselėjo mintį apie estrados teatrą, kokio Lietuvoje dar nebuvo, kuriame skambėtų ne tik dainos pagal gerą poeziją, bet ir pati poezija. Jis buvo įsitikinęs, jog tokiame teatre galimi įvairūs dalykai: skaitovo menas, pantomima, įvairūs montažai, jame gali sutilpti ir miuziklas, ir absurdo pjesė, Vladimiro Majakovskio tipo dramaturgija. Tokį teatrą, V.Kernagis vadino savo viltimi.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, ta viltis įgavo Dainos teatro pavidalą. Be V.Kernagio, į jį susibūrė Andrius Kulikauskas, Marijus Šnaras, Mindaugas Gabrys, Gintaras Tilvytis, Kęstutis Gascevičius, Edvinas Dargis, Arūnas Degutis, Ričardas Bakšaitis, Robertas Griškevičius. Pirmojoje programoje dainavusią Ritą Mironaitę vėliau pakeitė Ilona Balsytė.
Dainos teatras rodė tai, ko Lietuvos estradoje nebuvo – vientisą programą iš dainų ir eilėraščių. Programas kurdavo trise – V.Kernagis, A.Kulikauskas ir M.Šnaras. V.Kernagis surašydavo scenarijų ir režisuodavo, A.Kulikauskas ir M.Šnaras aranžuodavo dainas. Apšvietimu rūpinosi Norvydas Birulis, spektakliuose
Daugybė dainų, ir šiandien skambančių eteryje, iš plokštelių, perdainuojamų kitų atlikėjų, atėję iš Dainos teatro laikų, ar tai būtų „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, ar „Santechnikas iš Ukmergės“. Būtent „Santechnikas...“, nes Dainos teatro programos būdavo iš dviejų dalių: pirma – rimtoji, teminė, antra – laisvesnė, linksmesnė. Čia ir dainos atitinkamos, ir apranga demokratiškesnė. Pavyzdžiui, muzikantai avėdavo sportbačius.
Pirmoji programa „Kur giria žaliuoja“, skirta Lietuvai, pirmą kartą buvo parodyta 1985 metų vasario 1 dieną Profsąjungų rūmų scenoje ir turėjo didžiulį pasisekimą, su ja apvažiuota visa Lietuva.
Antrąją programą Dainos teatras skyrė poetiniams apmąstymams apie savąją kartą (V.Kernagiui tuomet buvo 35-eri). Ant šios programos dainų plokštelės aplanko V.Kernagis išdėstė visą jos koncepciją.
„Į dainas, įrašytas šioje (jau antroje) Dainos teatro plokštelėje, galite žvelgti kaip į nuotraukas iš fotoalbumo, 9 nuotraukas – nuo vaikystės iki šių dienų arba kaip į ištraukas iš mūsų kartos dienoraščio. Kartos tų, kuriems jau 35 metai, kurie išaugo lydimi tuomet taip neigiamų ir draudžiamų „The Beatles“ dainų, kurie ruošdavo pamokas tik grojant magnetofonui „Aidas“, kartos tų, kurie kažkada pirmieji Lietuvoje pradėjo dėvėti džinsus, nešioti ilgus plaukus, pirmieji paėmė į rankas šešiastygę gitarą.
Ir nors plokštelė, be abejo, visų pirma skirta jiems, tikimės, kad rasime sau artimų tiek tarp vyresnių, tiek tarp jaunesnių klausytojų. Šiaip ar taip įrašinėdami stengiamės būti nuoširdūs. Nors tai velniškai nelengva.“ Plokštelė pagal M.Šnaro dainą vadinosi „Eik savo keliu...“.
Ne tik būti nuoširdžiam nelengva būti. Rimtoji 1986 m. „Dainos teatro“ programa „Liepsnojančio krūmo link“ (iš pradžių ji vadinosi „Kryžkelė“) po perklausos buvo kritikuojama dėl to, kad ten „normalios“ estradinės muzikos tėra tik koks 30 procentų, 70 procentų sudaro mizanscenos, rūbai, scenografijos elementai, apšvietimas“.
V.Kernagiui viso to reikėjo, kad geriau išreikštų spektaklio idėją, tačiau estrados režisūra tuomet Lietuvoje buvo visiškai naujas, mažai kam suprantamas dalykas.
O ir publika, kuri buvo įpratusi ne klausytis dainų, o palinguoti ir paploti jų ritmu, po pirmosios Dainos teatro programos, tegul ir sulaukusios sėkmės, nevirto mąstančia publika, kurios laukė V.Kernagis. „Liepsnojančio krūmo link“ parodyta mažiausiai kartų iš visų Dainos teatro programų.
Vis dėlto 1987-aisiais, trečiaisiais Dainos teatro gyvavimo metais, V.Kernagis, kaip rašo Rūta Oginskaitė knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“, vis dar skelbė: „Toliau ieškome neišmindžiotų takų, toliau eksperimentuojame (gal net rizikuojame), toliau tikriname save ir publiką, sąmoningai stengiamės negroti atvirų šlagerių.“
Tačiau nesulaukęs žiūrovų palaikymo rimtasis Dainos teatras palengva virto kabaretu. Kaip rašoma toje pačioje R.Oginskaitės knygoje, „bet kokia rimtesnė daina nervina, tuoj saldainių popieriukus šiurena ir laukia bumčikų, kad ploti būtų galima. Nesulaukę, ko pratę, išeina nepatenkinti. Taigi programų lengvėjimas buvo priverstinis, publikos padiktuotas. Iš esmės Dainos teatras buvo išprievartautas linksminti“.
Plačiau su Dainos teatro istorija supažindinsime kitose lrytas.lt publikacijose, o dabar iš praeities sugrįžtame į dabartį ir klausiame V.Kernagį jaunesnįjį, V.Kernagio fondo vadovą, kaip aktualizuojamas V.Kernagio kūrybinis palikimas.
„Dainos teatras – unikalus reiškinys Lietuvos estradoje, vienas esminių V.Kernagio veiklos etapų, – įsitikinęs V.Kernagis jaunesnysis. – Mes norime jį priminti, kad nenugrimztų užmarštin. Nuo 1986 iki 1989 metų buvo išleistos keturios plokštelės su Dainos teatro įrašais. Mes sumanėme tas plokšteles atnaujinti, išvalyti suskaitmeninti ir išleisti kaip vieną rinkinį.
Tai – „Žvilgsnis nuo kalno“, „Eik savo keliu...“ , „Povo link“ ir M.Šnaro „Apie medžioklę“. Pastarasis kūrinys – tikrai nepelnytai pamirštas. Tai jau ne dainos, sudėtos į siužetą, o teminis kūrinys. Dar paauglystėje man M.Šnaro muzika atrodė beveik „Pink Floyd“. Na, gal ne prasčiau. Dabar ją prikėlus, galbūt kam nors kils minčių tuos kūrinius atlikti, savaip interpretuoti.
Kiekviena plokštelė turi savo istoriją. Bet „Medžioklei“ buvo specialiai gaminami instrumentai. M.Šnaras pasakojo, kad vaikščiodavo po mišką, išgirsdavo kokį nors garsą ir bandydavo atkartoti savo sumeistrautais instrumentais. Varpus pats darėsi, pjovė iš vamzdžių. Absoliučiai unikalus kūrinys, kaip ir unikalus Dainos teatras.
Prieš tris dešimtmečius buvo populiari estradinė muzika. Apie saulutę ir kiškučius dainuodavo, visiems linksma ir niekas neima į galvą. V.Kernagis Dainos teatrą įkūrė todėl, kad norėjo padaryti ką nors rimta.
Dainos teatro programos būdavo keistos, jose be pauzių dainas keitė eilėraščiai – žiūrovai neturėjo progos ploti, tik pabaigoje. Auditorijai tai buvo šokas, nebuvo prie to pratę.
Aš pats nuo devynerių metų vasarą pradėjau gastroliuoti su Dainos teatru, tad jis man asmeniškai artimas – mačiau užkulisius ir scenos vyksmą, kūrybinį procesą.
Prisimenu devynis barzdotus vyrus ir save mažiuką ten besitrinantį. Gražiai sugyvenome, mažai kas į mane kreipdavo dėmesį. Programas mokėjau atmintinai, turėjau mėgstamesnių dainų, ateidavau jų paklausyti, o jeigu skambėdavo tos, kurios man nelabai patinka, eidavau šniukštinėti po kultūros namų užkaborius arba su apšvietėju N.Biruliu pasėdėti, prie garso pulto įsitaisyti ir pažiūrėti, ką jie daro. Darbo virtuvę mačiau iš labai arti.“
– Kuri iš dainų labiausiai patiko?
– Visose programose kas nors patiko. Kiekviena Dainos teatro daina būdavo kaip mažas spektakliukas – visi muzikantai turėdavo atlikti kokį nors vaidmenį. Kartais jis atsirasdavo netikėtai. Jeigu žiūrovas reaguodavo į kokią nors situaciją, juokdavosi, ji būdavo kartojama per kitus pasirodymus.
Tėvas pasakojo, kaip kartą įėjo į sceną M.Gabrys ir pamatė, kad jo bato raištelis nutrūkęs. Paėmė stryką ir pradėjo žaisti su tuo raišteliu – užmeta į vieną pusę, į kitą. Publika nuščiuvo, budriai sekė, ką M.Gabrys daro. Ir viskas. Nuo to laiko numeris su raišteliu tapo privalomas.
Būdavo įdomu stebėti, ar scenoje pavyksta įkūnyti tai, kas suplanuota. Publika nebuvo pratusi prie tokių programų, tad domino publikos atsakas, emocija. Ar ji tokia, kokia buvo suplanuota? Jei kas nors nepavykdavo, matydavau, kaip atlikėjai graužiasi.
– Bet programų viena dalis būdavo rimtoji, kita – linksmoji.
– Dainos teatras iš pradžių buvo užsimojęs kurti rimtas programas ir jos kaskart vis rimtėjo. Bet publika buvo pripratusi prie kabareto „Tarp girnų“ ir, kai atvykdavo Dainos teatras, eidavo klausytis V.Kernagio linksmintojo. Ją ištikdavo šokas, kai pamatydavo visai kitokio pobūdžio programą. Publikos mažėdavo. Tada Dainos teatras pradėjo verstis – atsirado linksmosios antrosios dalys. O viskas baigėsi „Beprotišku kabaretu“, nes ko žmonėms reikia – duonos ir žaidimų. Artistas turi taikytis prie publikos.
– Per baigiamuosius Dainos teatro koncertus 1991 metais Profsąjungų rūmai Vilniuje lūžo? Ar tai nebuvo signalas, kad dar nereikia dėti paskutinio taško?
– Tuomet Lietuvoje viskas keitėsi. Net teatras iš salių persikėlė į aikštes, koncertai – ten pat. Reikėjo patiems išgyventi, bet ne viskas pavykdavo taip, kaip norėjosi. Dainos teatras nutarė baigti gyvuoti ir jokios reanimacijos nesiėmė, kaip kad daro kitos grupės – atsinaujinimas, prisikėlimas po 20 metų ir panašiai. Kol tėvas dar buvo gyvas, sakė, kad tai tam tikras etapas ir nereikia jo liesti.
Todėl Dainos teatras gal ir yra šiek tiek primirštas. „Antis“, šiemet taip pat švenčianti 30-metį, vis atsinaujindavo. Dainos teatras to nedarė. Manau, kad mūsų fondo išleistas kompaktinių plokštelių rinkinys bus geras priminimas, ženklas, kad Dainos teatro nepamiršome.
– Ar Dainos teatras turėjo tąsą kitomis formomis? Gal dainuojamosios poezijos banga, kuri dabar pas mus tokia galinga, buvo savotiška Dainos teatro transformacija?
– Manau, kad tai nesusiję. Dainos teatras buvo visai kitas reiškinys – dainuojamasis teatras scenoje. Kodėl jo niekas nepakartojo, nežinau. Žmonės nueina arba į dainavimą, arba vaidybą, o balansuoti nesiima.
– Ar jaunoji karta gali pamatyti Dainos teatro pasirodymų, ar yra išlikę filmuotos medžiagos?
– Čia yra liūdnoji Dainos teatro dalia – yra išlikusių tik megėjiškų įrašų.
Vienintelis nemegėjiškas – paskutinis Dainos teatro koncertas, kurį nufilmavo Lietuvos televizija. V.Kernagis įrašą persirašė į buitinę kasetę. Bet televizijos okupaciją visi originalūs įrašai dingo. Vienintelis buvo likęs mūsų namuose. Mes davėme televizijai savąjį, jie suskaitmenino ir jau kelis kartus rodė.
Kiti įrašai mėgėjiški ir daugiausia iš Amerikos, Dainos teatro gastrolių. Dabar su Vytautu V.Landsbergiu ketiname statyti filmą apie V.Kernagį, jis jau yra parsivežęs krūvą įrašų iš Amerikos. Archyvas tvarkomas, skaitmeninamas – ten yra ir jo akustinių, ir Dainos teatro pasirodymų.
Spalio mėnesį numatytas dar vienas su V.Kernagio vardu susijęs renginys – spektaklio pagal V.Kernagio dainas premjera. Bus galima ne tik išgirsti dainų, bet ir pamatyti, išgirsti pašnekesių su personažais, kuriuos jis apdainavo, – Severiute, Santechniku iš Ukmergės, Žuveliu Žveju, Kukučiu ir kitais. Pjesę rašo V.V.Landsbergis, personažą, vardu Vytas, vaidins Justas Tertelis.
– Kur bus pristatytas Dainos teatro plokštelių rinkinys, kur bus galima jį įsigyti?
– Plokštelės bus pristatytos Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje vasario 20 d. 16 val. Ten bus galima jų įsigyti.
Į pristatymą sukviesime kuo daugiau dar esamų Dainos teatro narių -- ir tų, kurie buvo scenoje, ir už scenos. Bus galima su jais pabendrauti.
