Kaip „Artimas miestas“ atsirado Grenoblyje? Kodėl būtent šita pjesė? Kūrinio idėjos persekiojo
Premjera Grenoblyje įvyko režisieriaus Thierry Blanc atkaklumo dėka. 2012-aisiais Thierry Blanc režisavo „Artimo miesto“ skaitymą naujų pjesių festivalyje „Regards croises“ (lietuviškai būtų maždaug „Besikryžiuojantys žvilgsniai“) Grenoblyje. Skaitymą anuomet matė ir vertėja, ir autorius.
Thierry Blanc minėjo, kad nuo to laiko pjesės idėjos jį persekiojo. Ir pagaliau, nukėlęs visus kitus sumanymus ir darbus, prisidėjęs prie spektaklio savo lėšomis, nesamdęs asistento, vien užsidegimo vedinas režisierius pastatė „Artimą miestą" tame pačiame Grenoblio teatre su tais pačiais aktoriais, kurie dalyvavo skaityme 2012 m.
Pjesę Marius Ivaškevičius parašė 2005 metais, dalyvaudamas tarptautiniame projekte SEAS – menininkai nuo Adrijos iki Baltijos jūros rašė kūrinius, susijusius su gyvenimu pajūrio miestuose.
„Artimo miesto“ herojai – jaunų švedų Anikos ir Svantės šeima. Jie gyvena Malmėje ir pro savo langus mato Danijos sostinę Kopenhagą, lengvai pasiekiamą, pervažiavus Oresundo tiltą.
Postūmį pjesei davė tikras įvykis, aprašytas danų spaudoje. Viename Kopenhagos bute policija rado moters lavoną. Kurį laiką nepavyko nustatyti moters tapatybės, bet vėliau buvo aptiktas jos dienoraštis. Paaiškėjo, kad moteris vieną gyvenimą gyveno Malmėje, kur turėjo vyrą ir keletą vaikų, o kitą – Kopenhagoje, kur vartodavo narkotikus ir užsiimdavo prostitucija.
Svajotojai plaukia į kitą krantą
Tačiau „Artimas miestas“ nėra kriminalinė drama. Pjesės įžangoje Marius Ivaškevičius rašė apie savo herojus ir jų istoriją:
„Būna ir taip, kad du žmonės labai vienas kitą myli. Nepaisant to, vyras kiekvieną savaitgalį plaukia į kitą krantą ir slepiasi savo svajonėje. Pasigedusi vyro žmona plaukia į kitą krantą, kad taptų ta svajone. Jiedu nesusitinka. Kaip tik taip ir nutiko Svantei ir Anikai Svantensonams.
Blogiausia, kai gyveni viename mieste, o pro langą matai kitą miestą – didesnį, gražesnį ir, svarbiausia, tokį, kokiame dar niekad negyvenai. Tave vilioja ne miestas, o galimybė išbandyti savo svajonę tame mieste, nes gimtajame mieste tavo svajonė sudužo. Galbūt ten tavęs laukia moteris, kurios čia nesutikai, draugas, kokio šiapus nepasitaikė, karjera, kuri Malmėje tau nenusisekė. Tuomet tenka rinktis – vieną ar kitą krantą.
Taip atsitiko šios pjesės herojams Svantei ir Anikai Svantensonams iš Malmės“.
Šeimos dramą pjesėje atspindi skandinaviškų pasakų personažai – šnekusis žinomiausias „švedas“ Karlsonas ir žinomiausia „danė“ Undinėlė, nebyli, pakliuvusi į tinklą. Jie yra tarsi pagrindinių herojų antrininkai, parodijuotojai, savotiški jų istorijos komentatoriai.
Klausimų verpetas modernioje sakmėje
Prancūziškai pjesė vadinasi „La ville d'à côté“. Spektaklio koprodiuseris – festivalis „Regards croises“, kuriame pjesė buvo skaityta. Po premjeros dienraštyje „Le Dauphiné libéré“ pasirodė recenzija, kurioje „Artimas miestas“ vadinamas „modernia sakme“.
Recenzentė Annabel Brot rašė, kad režisierius „Thierry Blanc pasirinko labai šiuolaikišką jauno lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“.
Tamsioje scenoje blausi šviesa staiga akinančiai įsižiebia, minimalistinė scenografija mus panardina į slogią atmosferą, kurią retsykiais perskrodžia beprotybės blyksniai. Žiūrovas atsiduria tai sapnų, tai tikrovės pasaulyje. Ši moderni sakmė, vaidinama puikių aktorių – veikėjams jie suteikia beveik nerimą keliantį tikrumą – panardina į klausimų verpetą, persmelkiantį ir visuomenę, ir intymų gyvenimą. Ji sukurta pagal atgarsio, atitikimo ir veidrodinio žaismo principus ir nepateikia jokio atsakymo, neperša moralo, bet supurto mūsų tvirtus įsitikinimus, kvestionuoja tradicinius žmonių santykius, pakeri ir žadina nerimą“, teigė Annabel Brot.
„Le Tricycle“ – modernus trijų salių pastatas, tai erdvė eksperimentams, naujiems teatro projektams, kaip „Menų spaustuvė“ Vilniuje. Thierry Blanc trupė „La Compagnie des Fils“ – viena iš mažų nepriklausomų trupių, laimėjusių galimybę reziduoti ir vaidinti po „Le Tricycle“ stogu.
Pats Grenoblis nėra didelis miestas, tačiau jame veikia trys universitetai, politechnikos institutas, tad miestas sklidinas studentų. Po kelių suvaidintų „Artimo miesto“ spektaklių Thierry Blanc net pats nustebo, kad žiūrovai domisi ir gerai atsiliepia apie vaidinimą, nes prancūzams nebūdinga domėtis tuo, kas jiems mažai žinoma.
Lokalus ir universalus autorius
Pjesė „Artimas miestas“ į prancūzų akiratį pateko dėl to, kad Akvilė Melkūnaitė išvertė ištrauką ir pasiūlė ją konkursui, nuolat vykstančiam įstaigoje „Maison Antoine Vitez“. Tai centras, kuris rūpinasi šiuolaikinės dramaturgijos vertimais į prancūzų kalbą ir tų pjesių sklaida.
„Maison Antoine Vitez“ užsakė Akvilei Melkūnaitei „Artimo miesto“ vertimą ir patalpino prancūziškąją Mariaus Ivaškevičiaus pjesės versiją savo duomenų bazėje. Po to net trys Prancūzijoje vykstantys šiuolaikinės dramaturgijos festivaliai surengė „Artimo miesto“ skaitymus. Centrui „Maison Antoine Vitez“ vadovauja vertėjas, teatro „Comédie-Française“ literatūrinės dalies vedėjas Laurent‘as Muhleisenas. Jis labai vertina Mariaus Ivaškevičiaus ir kitų lietuvių dramaturgų kūrybą, todėl į prancūzų kalbą išversta ir Prancūzijoje pristatyta nemažai lietuviškų pjesių: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“, Gintaro Grajausko „Rezervatas“ ir net keturios Mariaus Ivaškevičiaus dramos – „Kaimynas“, „Malyš“, „Artimas miestas“, „Kantas“. Laurent‘o Muhleiseno nuomone, Marius Ivaškevičius savo kūryboje „supina tai, kas politiška, socialu, intymu ir istoriška. Jis myli savo pjesių veikėjus, visus savo veikėjus, ir mus priverčia juos pamilti. Marius Ivaškevičius turi išminčiaus brandumą, bet išsaugojęs ir vaiko sielą. Toji tyra, nuoširdi, pažeidžiama, pilna rimtumo, bet ir kupina vaizduotės vaiko siela yra viena gražiausių jo kuriamo meno ypatybių. Jo pasaulėjauta ir savitas meninis pasaulis prisideda prie kolektyvinio europietiško vaizdyno, tai tarsi akmuo bendro statinio sienai: jis yra ir lokalus, ir universalus“.
2011 metais „Artimas miestas“ buvo pristatytas ir garbiajame „Comédie-Française" teatre, kur Laurent‘o Muhleiseno rūpesčiu nuolat vyksta šiuolaikinių tekstų skaitymai. Svetur pjesė patrauklesnė
„Artimą miestą“ 2005 metais „Meno forte“ buvo pastatęs pats Marius Ivaškevičius. Lietuvoje pastatytas tik tą vieną kartą ir tik paties autoriaus, „Artimas miestas“ nenustoja dominęs užsienio teatro kūrėjų. Marius Ivaškevičius teigia, kad „Artimas miestas“ pagal skaitymus ir pastatymus užsienyje yra lyderis, lyginant su kitomis jo pjesėmis.
2008 metais „Artimas miestas“ pastatytas Trieste (Italija) ir Slovėnų repertuariniame teatre. 2010 metais skaitymai vyko Londone, „Orange Tree" teatre. Pjesė 2011 metais keletą kartų skaityta ir statyta Rusijoje – Maskvoje, Voroneže. 2011 metų rugpjūtį „Artimas miestas“ suvaidintas Lotaringijos (Prancūzijoje) naujosios dramos festivalyje, lapkritį vyko jau minėtas skaitymas Paryžiuje, „Comedie Française" teatre.
2011 metų gegužę pjesės skaitymą Niujorke režisavo Yana Ross. Kaip tik tada, nuvykęs į „New York Theatre Workshop“, kuris rimčiausiai domisi šiuolaikine dramaturgija, Marius Ivaškevičius išgirdo aktorių siūlymą nevadinti miestų jokiais vardais, tegu tai būna miestas A ir miestas B – nes istorija universali.
