1
“Dainos teatras (kaip ir dainuojamoji poezija) savaime nėra nei liūdnas, nei linksmas. Išraiškos priemonės čia gali būti pačios įvairiausios: nuo parodijos ir anekdoto iki dramos, tragedijos. Dainos teatras netelpa į sąvoką „estradinė muzika“, nes jame įmanoma viskas. (...) Taigi, matyt, ne taip svarbu, kokia bus mūsų naujoji programa – linksma ar liūdna. Svarbiausia suvokti, kad gimsta naujas žanras, galintis egzistuoti tik abipusės artistų ir žiūrovų pagarbos atmosferoje.“1986 metais, kai Vytautas Kernagis žurnale „Jaunimo gretos“ dėstė tokią savo naujo žanro teoriją, Dainos teatras dar buvo tik krypties, ne grupės pavadinimas. Jie nesirengė būti tradiciniu vokaliniu instrumentiniu ansambliu, vienu iš keleto, priklausančių Filharmonijai. Todėl vadino save artele. Kaip „Artelė“ Vytauto Kernagio grupė pateko ir į Artūro Pozdniakovo muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“. Tada jie gyvavo jau antrus metus, kūrė antrąją ir trečiąją programas, ir viskas atrodė labai sklandu.
Bet iki tol reikėjo išgyventi. 1983–1984 metai Kernagiui buvo slogūs. 1984-ieji jau be kabareto „Tarp girnų“ ir dar be Dainos teatro. Ir be jokio įsivaizdavimo, ką toliau daryti. Negi tik režisuoti vokalinių instrumentinių Filharmonijos ansamblių programas? Net Palangos festivalyje Kernagis dalyvavo tik kaip konferansjė.
„Supratau nebeturįs idėjų, vilčių, kad ką nors apskritai galiu. Manyje viskas buvo juoda, tuščia, nyku, šalta, o aplinkui – spalvota, daugybė idėjų. Ėjau tartis, kaip būti toliau, pas klasės draugą Eugenijų Laurinaitį“, – prisimins vėliau pats tą laiką.
1984-aisiais Kernagis išsikirpo iš „Kultūros barų“ žurnalo straipsnį, kuriame buvo minima jo pavardė ir kūryba. Autoritetingą estrados kritiką Liudą Šaltenį šnekina muzikologė Irena Mikšytė. „Peikti ar padėti?“ – svarsto jie ir vardija vis tas pačias estrados bėdas: banalūs dainų tekstai, originalios asmenybės estradai nekuria, ne visi yra profesionalai, „sunkiai juda režisūros reikalai...“ Kernagis toje estrados mozaikoje per šešis žurnalo puslapius paminėtas it koks trupinys, kuriantis, pasirodo, „buitinę muziką“, kurios irgi trūksta. Pavyzdys – „dainelė“ apie kolorado vabalą, kurią noriai traukė „visi Palangoje per festivalį“. Negi ir tokiai „dainelei“, klausia estrados kritikas, „taikysim tuos pačius kriterijus kaip kokiai simfonijai: „banali“, „profesionaliai nepilnavertė“, „neturininga“? Juk žmonės ją vis tiek tam tikromis progomis smagiai dainuos...“
Nieko sau žinia artistui, įsitikinusiam, kad eina į sceną tegu su linksmomis, „durnomis“, bet prasmingomis dainomis, kad atveria estrados publikai kažką nauja, netikėta, kalba su ja potekstėmis.
Tarp laikraščių iškarpų apie poeziją ir poetus Kernagis saugojo ir 1983 metų vasaros „Literatūros ir meno“ puslapį su dviem Hermanno Hesse’s straipsniais, kurių vienas – „Apie blogus ir gerus kritikus“. Kadangi „Litmenis“, kaip visi vadindavo, buvo malonieji inteligentijos savaitgalio skaitiniai, turbūt ne vienam tada praplovė smegenis Hesse’s mintys apie tai, kad iš kritiko poetas – menininkas! – nesitiki liaupsių, nebijo priekaištų, jis laukia dėmesio, nes „poetui yra svarbi informacija ir korektūra, įgalinanti pamatyti darbą savo tautos ir kultūros balanse, įgalinanti palyginti jį su kitų kūrėjų gabumais ir pasiekimais, užuot likus su savo kūriniu nesuprastam (nesvarbu, ar pervertintam, ar nepagrįstai suniekintam), kamuojamam skaudaus netikrumo“.
„Literatūroje ir mene“ buvo kruopščiausiai aprašinėjama lietuvių poetų kūryba, ypač išsamiai – Kernagio dainuojamieji Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. ĮLietuvos teatrą atėjo Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, apie juos įdomiausius straipsnius skelbė ir Kernagio bendramokslės Rūta Vanagaitė, Ramunė Marcinkevičiūtė, ir vyresnioji karta. Bet Kernagis kūrė estradoje, į kurią neužsukdavo joks literatūros ar teatro kritikas. Ir tiems keliems, kurie rašydavo apie vadinamąją lengvąją muziką, Kernagis visada buvo personažas iš estrados peizažo pakraščio.
Taigi – kas jis, Vytautas Kernagis, kuriam netrukus sueis trisdešimt treji ir kuris gyvena „kamuojamas skaudaus netikrumo“? Kaip aktorius jis niekam nereikalingas. Groja prastai. Jo muzika banali ir mėgėjiška. Režisūra – tuščias garsas, niekieno net nepastebimas. Ir tai žmogus, kuris kadaise kalbėjo apie „Hamleto“ statymą. Ar bent jau apie estrados teatriuką. Tas, kuris dainavo:
Bet jei ieškai – ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum.
Atrodo, Kernagis ima jaustis kaip vilties netekęs Čechovo dėdė Vania, rėkiantis: „Pražuvo gyvenimas! Aš talentingas, protingas, drąsus... Jeigu aš būčiau gyvenęs normaliai, iš manęs išeitų Šopenhaueris, Dostojevskis...“ Net į psichologą Laurinaitį Kernagis kreipėsi visai kaip dėdė Vania į daktarą Astrovą: duok man ko nors... Tik Kernagis norėjo „ko nors“, kad gyventų, ir baisusis suvokimas apėmė jį geru dešimtmečiu anksčiau nei Čechovo personažą. Gyvenimas dar prieš akis. Tačiau ką tame gyvenime veikti artistui, kuris jaučia, kad gali nepalyginti daugiau?
Ir Dalia Kernagienė, ir Andrius Kulikauskas prisimena, kad vienas Filharmonijos šulų kaip tik tuo metu nuolat persekiojo ir ėdė Kernagį kaip nežinia ką dirbantį ir gaunantį atlyginimą už nieką. To direktoriaus pavaduotojo pavardė šiandien niekam nieko nepasakys, bet šlykščią atmosferą anuomet jis kūrė. Tokių žmonių būdavo kiekvienoje įstaigoje.
Kernagis darėsi agresyvus, kartais net pats nesuvokdavo, kas jam užeina. Pakėlė ranką prieš savo žmoną. Tai nutiko po jų abiejų trisdešimt antrojo gimtadienio šventės (abu gimę gegužę ir švęsdavo kartu). Nurimusi Dalia paprašė Kernagio išeiti. Jis išėjo visai dienai. Vakare grįžo su gėlėmis, atsiprašė. Kūrė nuostabiausių fantazijų apie tai, kaip jie toliau gyvens. O kartą Kernagis pa sielgė taip, kad vėl pats išsigando, manė, jog jau gresia kalėjimas. Viename Filharmonijos bankete jis išgirdo pašaipią pastabą apie savo tėvą. Nepraleido negirdom. Priėjo prie stalo, sudaužė į jį savo taurę ir žėrė šukes kalbėjusiam žmogui į veidą. Po to užsidarė tualete. Girdėjo, kaip sužeistasis atėjo praustis kruvino veido. Būtų užtekę įskųsti Kernagį... Neįskundė. O Kernagis tada sakė Daliai nesuprantąs, kas jam atsitiko, kodėl jis taip. Bet juk pasielgė kaip husaras! (...)
Iš psichologo Eugenijaus Laurinaičio artistas Kernagis išgirdo, kad jis „neturi atsitraukimo“ – tik sceną. Bet juk pasaulis neapsiriboja scena. Ko dar yra tame pasaulyje? Maždaug tuo laiku teatro kritikė R.Vanagaitė ištekėjo už suomio ir išskrido pas jį į Afriką neva atostogų, o iš tikrųjų paspruko iš uždaros Sovietų Sąjungos, kur laisvai keliauti galėjai tik po „broliškas respublikas“. Už lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal (į vieną pusę – negalima) ji sumokėjo apie tūkstantį rublių – tais laikais milžiniška suma. Kernagis sureagavo kaip kabareto Maestro: tūkstantis rublių – bet iki Afrikos, o jis, štai, važinėja troleibusu viso labo už keturias kapeikas – bet nuo Antakalnio iki stoties ir atgal, užtat, jei nori į Afriką – mokėk tūkstantį, o gali važinėtis vos už keturias kapeikas – bet tik iki stoties. Pasirinkimas toks, kaip tuo metu garsėjusioje Michailo Žvaneckio intermedijoje apie vėžius: vakar pardavinėjo didelius, bet po penkis rublius, o šiandien maži, bet po tris, o vakar buvo po penkis, bet milžiniški.
Kernagio „atsitraukimu“ iš dalies tapo tėvų sodas. Jis mėgo ten būti ir su šeima, ir vienas. Ten, prie laužo, susitikdavo su draugų šeimomis. Be to, mokėjo prižiūrėti vaismedžius, pjovė žolę, ir jam tai patiko. Vis labiau patiko būti gamtoje.
Daliai jis užsiminė, kad norėtų sukurti savo ansamblį. Tada tektų dažnai išvažiuoti, nes ansambliai privalo gastroliuoti. Dažnos išvykos neatrodė maloni perspektyva nei Daliai, nei jam pačiam. „Bet aš mačiau, kaip jam blogai“, – sako Dalia.
Vytautas Kernagis: “Laikas iš tiesų gydo. Svarbiausia, reikia ką nors veikti, o paskui gimsta ir naujų idėjų. Jos mane išgelbsti. Taip iš visiškos nevilties ir tuštumos atsirado Dainos teatras.“
2
Vis dėlto neįtikėtina: šalyje, kurioje viskas priklauso nuo Maskvos nurodymų, sukurti naują meninį kūną. Ir dar tokiu laiku, kai ta pati Maskva nurodinėjo naikinti estradinius ansamblius.
Andrius Kulikauskas: “Buvo ansamblių valymas, sąjunginiu mastu buvo bandoma grąžinti specialistus į darbo vietas. Nes estradiniuose ansambliuose grojo inžinieriai, daktarai... Atseit, baigė mokslus, valstybė davė jiems išsilavinimą, o neatidirba. O lietuviai mes tokie esam: jeigu Maskvoj triukšmas, norim įsiteikt. „Saulės laikrodį“ pirmiausia paleido, o tokia faina grupė buvo. Artroką grojo. Susikūrė VISI, po to juos paėmė į Filharmoniją, dauguma ten inžinierių. Žiemą „Saulės laikrodį“ panaikino, o „Vilniaus aidus“ vasarą išformavo, po gastrolių Nidoje. Nuvažiavau po to į Platelius atostogų, skambina iš Vilniaus Kernagis. Atvažiuok, sako.“
Filharmonijoje liko tradicinės Juozo Tiškaus „Estradinės melodijos“, publikos numylėtinė „Nerija“ ir jaunai auditorijai patikusi Miko Suraučiaus grupė „Plius minus“. Kernagis jau buvo apsisprendęs, ko nori. Pasak Kulikausko, drąsos ir įkvėpimo jam buvo suteikęs važinėjimas su Marcelijumi Martinaičiu. Kodėl Filharmonija negalėtų turėti grupės, kurios repertuarą sudarytų ne tik dainos pagal gerą poeziją, bet ir pati poezija? Darykim, siūlo Kernagis Kulikauskui, komandą ir važinėkim su koncertais. Ir sprendžia jie taip, lyg dvylika „Vilniaus aidų“ etatų, kuriuos – kaip ir viską – Filharmonijai buvo skyrusi Maskva, priklausytų jiems.
„Ant tų pačių pamatų galim surinkti visai kitą chebrą, – pareiškė Kulikauskas. – Grupės nebėra, tai jeigu mes naujos nesukursim, visa aparatūra bus išdalinta, etatai irgi – po kelis prirašytų kokiam chorui, orkestrui.“ Du vyrai sugalvojo, Filharmonija sutiko. Mat direktorius Pinchusas Mendelsonas buvo kabareto gerbėjas ir norėjo daugiau tokių programų, kokias rengė Vytautas Kernagis su Miku Suraučiumi. Kernagis Mendelsonui turbūt ir neaiškino, kad jam įkyrėjo būti vien kabareto Maestro.
Andrius Kulikauskas: “Taip ir pradėjom. Kas buvo geriausi iš „Vilniaus aidų“, pasikvietėm. Iš „Saulės laikrodžio“ – klavišininką Robertą Griškevičių. Norvydas Birulis – „Saulės laikrodžio“ apšvietėjas. Kai juos išformavo, buvau paėmęs jį į „Vilniaus aidus“. Paskui Šnarą prisikvietėm. Sunkiai Šnaras sutiko. Gal žinojo Vyto charakterį? Zyziau, zyziau ir prizyziau, pavyko. Šnaras ir Tilvytis grojo Povilo Mataičio etnografiniame teatre. Mindaugas Gabrys iš Suraučiaus atėjo. Paleido Mikas. Skelbėm konkursą dainininkei, radom Ritą Mironaitę.“
Gintaras Tilvytis tikina, kad jie su Marijumi Šnaru tiesiog pabėgo nuo etnografinio teatro monotoniškų repeticijų. Su Kernagiu 1977 metais jie buvo groję ir įrašę „Baltojo Nieko daineles“.
Beliko susitarti su Filharmonijos vadovais, kad Kernagio artelė, kuri dirbs teatro principais, nebūtų verčiama laikytis Maskvos reikalavimų vokaliniams instrumentiniams ansambliams.
Vytautas Kernagis: “Mes pasiekėme tris dalykus: nedainavome nė vienos dainos rusiškai – nes mes teatras, o teatras negali būti dvikalbis; neprivalėjome gastroliuoti po visą Tarybų Sąjungą – nes mes teatras, dainuojantis ir kalbantis tik lietuviškai; neprivalėjome visi apsirengti vienodais kostiumais – nes mes teatras. Rimvydas Žigaitis, Filharmonijos meno vadovas, leido mums.“
Norvydas Birulis, apšvietimo meistras, žmogus su geltonu lagaminėliu, yra įsitikinęs, kad Kernagiui sukurti Dainos teatrą sunku nebuvo, nes Filharmonija jį labai vertino, žinojo, koks jis populiarus, ir leido jam viską. Birulis net pasvarsto, kad „Vilniaus aidai“ galėjo būti specialiai sunaikinti, nes Kernagio kuriamam ansambliui reikėjo etatų. Tačiau ir „Vilniaus aidų“ nėra kaip ginti, nes, Birulio nuomone, jie jau silpo. Bent jau Kulikauskas nesiskundžia, kad Kernagis jo ansambliui pakenkė.
Andrius Kulikauskas: “Dainos teatras pradėjo be pavadinimo. Kad būsim netradiciški – faktas. Ir prasidėjo repertuaro ieškojimas – kas ką turi, ką žino, pasibandom. Vyko virtuvė. Kai yra kūriniai, tada – scenarijus. Dekoracijos būdavo minimalios. Suolą vežiodavome. Susėdam ant jo ir grojam.“
Pirmoji programa vadinosi „Kur giria žaliuoja“. Pirmą kartą ji buvo parodyta 1985 metų vasario 1 dieną Profsąjungų rūmų scenoje – toje pačioje, kurią Kernagis pažinojo nuo paauglystės – kaip dramos būrelio artistas, vėliau kaip Jaunimo teatro pagalbinis aktorius, gal net neįžiūrimas iš salės. Ten su įaudrinta tūkstantine publika jis atsisveikino kaip kabareto „Tarp girnų“ Maestro. Ir pagaliau sugrįžo su savo grupe – artele, kurios ženklas, net pasivadinus Dainos teatru, išliks erdvinis trikampis, primenantis raidę „A“.
Jie parodė tai, kas Lietuvos estradoje neįprasta – vientisą programą iš dainų ir eilėraščių. Scenarijų surašė ir režisavo Vytautas Kernagis. Pagrindas – Marijaus Šnaro dainos, pora Andriaus Kulikausko dainų. Jokių pauzių tarp numerių, daina ar eilėraštis pratęsdavo vienas kitą – spektaklis. Gal labai iškilmingai skambės, bet „Kur giria žaliuoja“ buvo programa apie Lietuvą. Į šitą temą vedė Ritos Mironaitės tarmiškai dainuojamas liaudies dainos „Anoj pusėj Nemunėlio“ fragmentas. Dar jam nesibaigus, Kernagis pradėdavo Andriaus Kulikausko „Kaip gera žinoti iš anksto“ pagal Algimanto Baltakio eilėraštį, po to Marijus Šnaras – savo dainą „Nužydi vėdrynai“ pagal Stasį Jonauską. Šitų trijų dainų seka – ypač „Nužydi vėdrynai“ – kūrė karštos ramios vasaros jausmą savuose laukuose, kur visi dirba savo amžinus darbus ir gyvena savo amžinus gyvenimus:
Nuo vaisių augimo taip šilta ir gera,
Ir mylimą vardą ant liepto kartoju.
Čia moterys tyli, ir vyrai čia geria
Už praeitį tamsią, už šviesų ryto...
Nesibaigus Šnaro dainos posmui, griausmas – perkūnijos? Greičiau sprogimų, nes iš jų išauga Kernagio deklamuojamas Pauliaus Širvio eilėraštis „Ugnimi neišdeginsi“, primenantis karo laiką. Po to artistas iškart paima gitarą ir dainuoja savo jaunų dienų „Aukojimą“, Marcelijaus Martinaičio žodžiais ragina:
Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
– – – Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
pasirašyk tris kartus.
Kernagis yra gavęs pastabų, kad dainuodamas Martinaičio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ jis neva šlovina miškinius. „O to paties autoriaus „Aukojimas“, kuris, mano nuomone, tikrai juos apdainuoja, niekam neužkliuvo“, – pastebėjo artistas.
Palengva, per kelias dainas ir eilėraščius vėl grįžtama į ramią, taikią, net džiugią intonaciją. „Ir iki kitų metų gyvensim šimtą metų“, – žada Šnaro daina. Greta – be galo liūdni Kosto Smorigino „Paukščiai“: „Likimas piktas ir nuožmus / dažnai lyg žaislą žmogų mėto.“ Tęsinys – Vytauto Kernagio deklamuojami Marcelijaus Martinaičio „Pamokymai rogėmis važiuojant pro Varnius“, kur jis rūsčiai ir intymiai, kone šnabždesiu kreipiasi į visą publiką ir į kiekvieną: „Ir tu, ir tu, ir tu, ir jūs visi...“ Kas rūpi artistui?
Žiūrėkite,
kad rašto kas vaikų akims nebeatimtų –
ant svetimų balsais pralotais loja šunes!
Tai finalinis programos eilėraštis, kuriuo Kernagis perspėja, kad „jau atvažiuoja kalėdodamas Valančius“, ir ragina pažiūrėti, „gal jau matai roges“ – o rogių varpeliai tariant tuos žodžius ir skamba. 1985-ieji! Dar liko gyventi ilgus ir nuobodžius trejus metus, pavadintus stagnacija, o Kernagis jau skambina varpeliais – neva jau artėja vyskupas Valančius, rusifikuotos ir girtaujančios Lietuvos ganytojas. Negana to, Kernagis vilki tamsiu kostiumu ir liemene juodu kraštu prie kaklo, virš kurios baltuoja marškinių apykaklė. Užuomina į kunigo drabužį! (Mažai kas tada galėjo tokį kunigo drabužį atpažinti, bet svarbu, kad jis buvo.)
Atrodo, Kernagis šita programa kūrė savo „Mindaugą“, „Katedrą“ ir „Mažvydą“. Tai, ką Akademinis teatras daug metų skelbė trimis Justino Marcinkevičiaus draminėmis poemomis, režisuotomis Henriko Vancevičiaus, Dainos teatras stengėsi išdainuoti ir išdeklamuoti per vieną programą. „Kur giria žaliuoja“ buvo parodyta du šimtus šešis kartus. Publika plūste plūdo. Kur tik Dainos teatras nuvažiuodavo gastrolių, koncertų neužtekdavo, žmonės prašydavo pasilikti dar, o artistų jau laukdavo kitoje vietoje. Kernagio artelės programa pelnė ir pagrindinį Palangos festivalio prizą, – vadinasi, net vertinimo komisijai ji pasirodė „ideologiškai ir meniškai" teisinga.
O Kernagis kunigas pabaigoje viltingai kartojo: „Gal jau matai roges? Gal jau matai? Gal jau... matai?“ Juodai vilkintis artistas juodoje tamsoje. Birulis jį apšviesdavo vis siaurėjančiu spinduliu, kol stodavo visiška tamsa. Gintaras Tilvytis atsimena koncertą Vilkaviškyje per pirmąsias Dainos teatro gastroles.
Gintaras Tilvytis: “Šviesos ratas mažėjo, mažėjo, užgeso visiškai. Tamsa. Publika, kuri pažinojo Kernagį iš kabareto programų, turbūt nesusigaudė, kas čia vyksta. Jokių linksmybių, ploti neduoda, po to – tamsa ir tyla. Jokio garso. Žmonės nežino, ką daryti. Mes stovim toj tyloj ir tamsoj... Iš salės jokios reakcijos. Kernagis net prunkštelėjo. Birulis pamažu ėmė šviesinti, kol uždegė šviesas, ir tada nedrąsiai pasigirdo plojimai. Į sceną skubiai užlipo vyras tokiu pat drabužiu kaip Kernagio ir įteikė pražydusią obels šaką. O buvo dar žiema! Paskui mums pasakė, kad tai buvo Vilkaviškio klebonas.“
3
Kostiumus Dainos teatrui, išklausiusi Kernagio idėjų, kūrė Dalia Kernagienė. Užuomina į kunigo drabužį pirmoje dalyje atsirado netikėtai. Dainos teatro pasirodymus Dalia stebėdavo iš užkulisių, po to jie su Kernagiu aptarinėdavo. Ji tuomet pastebėjo, kad savo laikysena jis panašus į kunigą. „Tuoj pat suveikė auksinė Kernagio taisyklė, – prisimena Dalia, – ko negali paslėpti, išryškink. Jis dar labiau tai pabrėždavo – iškeldavo metalinį trikampį ir dzingtelėdavo strypeliu. Kartą, kitą ir dar. Šviesos pritemdavo. Birulis – superinis apšvietėjas.“
Antra dalis – ne teminė, ji sudaryta laisviau, linksmesnė. Galima ir taip suprasti: pirma dalis – žiema, antra – pavasaris. Kernagis norėjo, kad antroje dalyje artistai vilkėtų baltomis kelnėmis ir skirtingomis trikotažinėmis liemenėmis. Visi buvo apsiavę sportbačiais. Dėliodamas scenarijų, jis rūpinosi, „kad visko būtų, kiek reikia: kažkiek lyrinių dainų, tam tikrose vietose – su prasme, o kažkiek galim ir pajuokauti“. Pavyzdžiui, artelė reagavo į Lietuvos futbolininkų pergalę sąjunginėse varžybose ir paskyrė jiems dainą „Greitakojai futbolistai“. Tai buvo populiarios rusiškos dainos vertimas, o pačią dainą pasiūlė Andrius Kulikauskas: „Plungėje vaikas būdamas aš berniukų chore dainavau „Greitakojai futbolistai tartum vėjas...“
Paėmė Dainos teatras ir Alfredo Kukaičio dainą „Žiūriu į grožį su ironija“ pagal Algimanto Mikutos eilėraštį. Alytuje tuomet gyvenęs Kukaitis savo kūrinį išgirdo per grupės gastroles. Per koncertą Kernagis pristatė salėje sėdintį autorių. Vėliau autorius užėjo pas Kernagį į grimo kambarį ir buvo paklaustas: na, kaip? Kukaitis, rimtas muzikantas, rimtai išdėstė savo abejones: esąs suglumęs, kad „mažoras paverstas minoru, kai kur neatpažįstamai pakeista harmonija ir melodinė linija“. Kernagis, kaip prisimena Kukaitis, numykė: „Stengiesi, stengiesi, o čia... Na ir nereikia!“ Atsisveikino labai šaltai.
Ir vis dėlto „Žiūriu į grožį su ironija“ Dainos teatras ne tik atlikdavo koncertuose, bet ir įrašė plokštelėje. Kukaitis sako: „Įamžinta versija, kuriai nepritariau, bet tai vienintelė mano daina, jau daugiau nei dvidešimt metų kasmet man uždirbanti pinigėlių – ją vis dar dažnokai transliuoja Lietuvos radijas ir „Pūkas“. Sumos nedidelės, bet itin reguliariai išmokamos. Ir dar. Neretai klausdavau pažįstamų žmonių: kieno tai daina? Visų atsakymas būdavo tik vienas: aišku, Kernagio.“
Antroje dalyje – ir „Santechniko iš Ukmergės“ premjera. Labai nori Kernagis būti rimtas, dramatiškas, bet ironija niekada neišgaruos iš jo kūrybos – kaip ir kabareto laikais, jį įkvepia Juozo Erlicko poezija. Su pačiu poetu jie pažįstami tik iš tolo, kaip ir su Dalia Saukaityte. „Santechnikas iš Ukmergės“ įsitvirtino Kernagio repertuare daugiau nei dviem dešimtmečiams. Ar Kernagis nujautė, kad daina taps šlageriu – kaip „Vasara miške“ ar „Kolorado vabalai“? Sukūręs dainą, pagrodavo, Kulikauskas užrašydavo natas. Taip buvo ir tąkart.
Andrius Kulikauskas: “Išdėliojau tą dainą muzikiniai ir visiems padalinau. Priedainis „Montego Bėj, Montego Bėj“ – maršiukas. Muzikantai repetuoja, o ta daina – maršo ir pusiau tango hibridas. Nei šis, nei tas, žiūrint iš muzikinės pusės. Šiza. O Vytas žinojo, kad čia bus šlageris.“
Vėl buitinė muzika? Užstalės daina? Juk publika linguoja, pritardama Kernagiui. Kai daina išgarsės, publika su Kernagiu kartu dainuos ne vien priedainį „Montego Bėj, Montego Bėj, / santechniku aš dirbu Ukmergėj“, o nuo pat pradžių, nuo „Aš negaliu sugrįžti į... Jamaiką, / nes niekuomet tenai ir nebuvau“. Poetas Sigitas Geda pasakys: „Kokia galinga ironija, kada Kernagis paima tą daiktą – „Santechnikai mes esam Ukmergėj“. Tada pamatai, kad visa lietuvių romantinė poezija eina po velniais, ar ne? Mes santechnikai. Čia kaip „Marselietė“ skamba, su tokia jėga.“
Grupė šventė premjerą. Ne vieni – juk naujas kolektyvas Filharmonijoje atsirado. Bent jau iš pradžių su jais kartu pasėdėjo ir įstaigos vadovai. Tarp jų ir Laimis Vilkončius, kurį dažnai kviesdavo į meno tarybą aptarti ir palaiminti naujų programų. Vasarą Vilkončius būdavo Palangos festivalio žiuri narys. Vėliau, kai visi estrados kolektyvai pereis į savarankišką koncertinę organizaciją „Tonas“, Vilkončius taps jos vadovu. O tąkart, po pirmos Kernagio artelės programos, kompozitorius, Kernagio, kaip dainuojamosios poezijos atlikėjo, kolega, jautė pareigą pasakyti tostą.
Laimis Vilkončius: “Paėmiau vyno taurę ir pasakiau: sveikinu, jūs pradedat, jus pasirinko išskirtinis vadovas, jūs dirbsite su menininku, kuris yra ne tik talentingas, bet ir niekada neišduoda savo principų. Vytas pažiūrėjo į mane, po to tyliai, vien man pasakė tai, ką iš jo lūpų buvo labai netikėta išgirsti: tai tu gali neišduoti principų, nes tu rašai, ir tai, ką sukuri, išliks, kai tavęs nebus, o mano neliks nieko, mano kūryba yra tol, kol esu scenoje, ir scenoje galiu būti tol, kol patinku, – vadinasi, aš turiu taikytis prie publikos, kadangi sėkmę galiu pasiimti tik dabar.“
Dainos teatro artistai jau patyrė, kad juos pasirinko menininkas, kuris labai gerai žinojo, ko nori. Norvydas Birulis sako: „Savo viziją papasakodavo labai konkrečiai. Kitų idėjas irgi priimdavo. Gal sunkiau priimdavo savo idėjų kritiką – neduok Dieve, kas nors pasakys, kad tai, ką jis siūlo, yra neįdomu. Tada jau būdavo skausminga, jis to neslėpė.“
Birulio techninės žinios ir idėjos padėjo Kernagiui įrodyti, ką gali apšvietimas estradoje. Net ir tai Lietuvoje buvo nauja.
Norvydas Birulis: “Man jis ne per daug aiškindavo, ką daryti. Kokia nuotaika scenoje – taip. Idėją supratau, o kaip tą padaryti – mano reikalas. Darbas su Dainos teatru man pačiam buvo nemaža apšvietimo mokykla. Apšvietimo formavimas anksčiau tik teatruose buvo taikomas, jokia estrada nedirbo su šviesa. Man teko teatrinio apšvietimo idėją perkelti į koncertinę aplinką. Techninę pusę darydavau vienas, o jau scenoje, kai sušviesdavau, Kernagis pasakydavo konkrečiai: čia norėčiau dramatiškiau, čia kitaip... Tokia bendra kūryba.“
Dainos teatro plokštelių rinkinio pristatymas. Vasario 20 d. 16 val. Vilniaus knygų mugė, Muzikos salė.
